Po 25-erių metų – vėl Baltijos kelyje

Aušra LAURINKIENĖ

Minint Baltijos kelio sukaktį tautos dainos skambėjo ne tik Radviliškyje, bet ir Pasvalio rajono Talačkonių kaime.

Po dvidešimt penkerių metų čia vėl sugrįžę Radviliškio krašto žmonės dalijosi prisiminimais, džiaugėsi iškovota laisve ir aplankė prieš daugiau nei kelias dešimtis metų čia pastatytą kryžių, kuris – ne tik vienybės, bet ir meilės kraštui simbolis. Merkęs lietus meilės savo kraštui nesumenkino – gausiai būriavęsi žmonės dalijosi prisiminimais ir džiaugėsi vėl susibūrę ten, kur prasidėjo laisvės kelias.

Baltijos kelio sąšaukos renginio dalis

Kelio atkarpoje ties Talačkonių kaimu prieš dvidešimt penkerius metus Radviliškio krašto žmonės stojo petys petin ir kartu su Latvijos bei Estijos gyventojais Baltijos kelyje siekė nepriklausomybės. Minint Baltijos kelio sukaktį čia ir vėl uždegtos žvakės, o prie radviliškiečių pastatyto kryžiaus skambėjo dainos.

Radviliškio krašto žmonių susibūrimas toje pačioje kelio atkarpoje – Baltijos kelio sąšaukos renginio dalis. Jo metu išskirtinai pagerbtas miestų, rajonų žmonių, vykusių keliasdešimt ar kelis šimtus kilometrų iš savo gyvenamųjų vietovių į Baltijos kelio ruožus, indėlis.

Delegacija iš Vilniaus, į Saločius veždama palaimintą duoną bei Baltijos kelio palinkėjimų knygą ir dėžę, sustojo ir Talačkonių kaime. Su gražia misija per šalį keliavusi delegacija su gausiai susirinkusiais žmonėmis dalijosi prisiminimais, glėbesčiavosi ir linkėjo vieni kitiems niekada neprarasti paties svarbiausio – laisvės.

P. Andriuškevičius: „Tai buvo kur kas daugiau nei eilinis nuotykis“

Po dvidešimt penkerių metų į tą pačią vietą sugrįžę sūnus Paulius ir tėvas Feliksas Andriuškevičiai vieningai tikino, kad šįkart į Baltijos kelią žiūri visiškai kitomis akimis, o jei reikėtų – tą patį darytų vėl ir vėl.

„Kai buvau prieš dvidešimt penkerius metus Baltijos kelyje, man buvo lygiai tiek, kiek šiandien mano dukrai Ievai, kurią atsivežiau kartu. Šiandien man smagu čia sugrįžti ir į viską pažiūrėti suaugusio žmogaus akimis. Labai malonu papasakoti dukrai, kas ir kaip bei kodėl čia vyko, nes ji jau auga saugioje aplinkoje. Žinoma, dėl to džiaugiuosi. Juk mes to savo vaikams ir linkime. Tuomet mane vežėsi mano tėvelis ir galbūt tada kaip vaikas nelabai supratau, prie ko einame. Dabar matau ir suprantu, kad tai buvo kur kas daugiau nei eilinis nuotykis“, – „Radviliškio naujienoms“ sakė P. Andriuškevičius.

Šįkart ne tik su sūnumi, bet ir su anūke Talačkonių kaime apsilankęs jo tėvas Feliksas Andriuškevičius neslėpė, kad čia sugrįžus širdyje – nebe tokios emocijos: „Tačiau taip pat labai džiaugiuosi, kad tiek daug žmonių čia susirinko – dainuoja, būna kartu. Kai kas dabar sako, kad jei reikėtų pakartoti Baltijos kelią, nebevažiuotų. Aš, žinodamas prie ko tai prives, važiuočiau nors ir dešimt kartų iš eilės“.

Svarbiausia – išsaugoti laisvę

Vyresnės kartos žmonėms toks susibūrimas – itin prasmingas. Krašto šviesuolė Emilija Brajinskienė, visų šeduvių pagarbiai vadinama Šeduvos baba, sakė ir vėl pajutusi tas pačias stiprias emocijas.

„Kai Radviliškio krašto žmonės čia statė kryžių, buvo neapsakomi jausmai. Klebono iniciatyva tas kryžius pastatytas. Anąkart jausmas buvo nepaprastas – juk Baltijos kelyje tikėjomės laisvę gauti, o dabar mes ją jau turime. Mes penkiasdešimt metų ėjome tuo keliu. Ėjo estai, ėjo latviai, ėjome ir mes… Ėjome tol, kol priėjome tokią vietą, kurioje buvo aukso raidėm parašytas žodis „laisvė“. Šiandien pasikartoja tas pats jausmas ir aš džiaugiuosi, kad mes, tie, kurie čia pirma buvome, dabar esame visi kartu. Mes neišsiskirstėme. Tokios šventės nedažnai suburia žmones. Labai džiugu, kad stovėjome, iškovojome laisvę, o dabar svarbiausia – nuolat tą kartoju – iškovotą laisvę išsaugoti“, – tramdydama emocijas sakė krašto šviesuolė.

Prieš dvidešimt penkerius metus kryžiaus pastatymą inicijavęs klebonas Bronius Antanaitisdar ir šiandien mena vykusius darbus: „Pamenu, kad važiavome iš Radviliškio, padarėme tą ažuolinį kryžių Šeduvos šventoriuje. Stengėmės, siekėme, kad liktų kuo reikšmingesnis pėdsakas. Lietuva visuomet buvo kryžių šalis. Kryžius skatina pasiaukojimą, meilę ir ištikimybę kraštui“. Kunigo teigimu, kryžius žymi Dievo palaiminimą ir žmogaus ėjimą džiugia dvasia.

Nesulyginamos emocijos

Kartu su anūkėmis šventėje dalyvavęs buvęs rajono meras Antanas Čepononis sakė, kad emocijų, kurios buvo patirtos Baltijos kelyje, ir tų, kurios užplūdo čia sugrįžus, lyginti neįmanoma: „Žmonių kiekis buvo visiškai nepalyginamas ir tai buvo daroma spontaniškai, nežiūrint į tai, kokios gali būti pasekmės. Širdys buvo kupinos idėjų, tikėjimo, noro būti laisviems ir tos grūstys, tam tikri nepatogumai nekėlė jokių vargų. Šiandien, kai esami laisvi, kai tą pačią kelio atkarpą galima pasiekti daug greičiau ir kai pažiūri į susirinkusių žmonių būrį, galima sakyti, kad prie gero greit priprantama. Apsileidome vidumi, tikėjimu. Nenorim būti kartu ir duoti vieni kitiems rankos. Labai mažai kalbame apie gėrį“.

Radviliškio rajono vicemeras Kazimieras Augulis taip pat dalijosi teigiamomis emocijomis. Jo teigimu, prisiminti tai, kas buvo prieš dvidešimt penkerius metus, yra labai gera: „Smagu, kad sugužėjo nemažai žmonių. Žinoma, galėjo būti ir daugiau. Tikėjausi, kad visi čia netilpsime. Tačiau tie, kurie šiandien čia yra, bus tikri, kad negalima paprastai atiduoti ir prarasti savo šalies“.

K. Augulis jaunimui patartų mylėti save, artimus, Lietuvą ir ją saugoti, nepaisant to, kad jaunimas yra išsibarstęs po visą pasaulį. Tokiu atveju mūsų šalis bus amžinai laisva.

Tuo tarpu Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorė Jolanta Margaitienė sakė, kad Tėvynė pirmiausia yra užduotis ir pareiga: „Ir tuomet, kai tai suvoki, supranti, kad koks esi tu, tokia yra ir visa Lietuva. Reikia pradėti nuo savęs“.

Susibūrimas virpino širdis

Radviliškio rajono savivaldybės mero Dariaus Brazio teigimu, apsilankius šioje vietovėje širdyje kirba virpulys: „Šiandien man yra be galo džiugu matyti, kaip mūsų karta prisimena tuos įvykius, nes dauguma mūsų juose dalyvavo. Džiugu, kad žmonės renkasi praėjus dvidešimt penkeriems metams ir neužmiršta tos laisvės kovų pradžios. Tai turbūt yra pats svarbiausias dalykas. Jeigu žmonės renkasi, vadinasi myli Tėvynę, gerbia save ir savo tautą, o tai yra svarbiausia“.

Tądien tuo abejoti buvo negalima – iš visų rajono kampelių sugužėję žmonės ir vėl buvo vieningi – pamiršę rūpesčius ir bėdas džiaugėsi iškovota laisve ir vieni kitiems linkėjo niekada jos neprarasti.

Kartu su šeduviais į Talačkonių kaimą atvykęs Šeduvos miesto seniūnas Justinas Pranys tikino, kad jam, kaip nedalyvavusiam Baltijos kelyje, toks susibūrimas širdyje sukuria šventę: „Gera, kad aš čia galiu būti su šeduviais, su savo miesto gyventojais, kurie tuomet, prieš dvidešimt penkerius metus, čia taip pat stovėjo ir išreiškė savo norą būti laisviems, nepriklausomiems, turėti savo valstybę. Išties labai gerbiu visų trijų šalių žmones, kurie tuo metu stovėjo Baltijos kelyje“.

Radviliškiečiai prie Talačkonių kaime 1989 metais pastatyto kryžiaus.

Radviliškio krašto žmonių susibūrimas toje pačioje kelio atkarpoje – Baltijos kelio sąšaukos renginio dalis.

Po dvidešimt penkerių metų į tą pačią vietą sugrįžę sūnus Paulius ir tėvas Feliksas Andriuškevičiai vieningai tikino, kad šįkart į Baltijos kelią žiūri visiškai kitomis akimis, o jei reikėtų – tą patį darytų vėl ir vėl.

Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorė Jolanta Margaitienė (dešinėje) sakė, kad Tėvynė pirmiausia yra užduotis ir pareiga.

Delegacija iš Vilniaus, į Saločius veždama Baltijos kelio palinkėjimų knygą, sustojo ir Talačkonių kaime.

Krašto šviesuolė Emilija Brajinskienė, visų šeduvių pagarbiai vadinama Šeduvos baba, šventės metu sakė ir vėl pajutusi tas pačias stiprias emocijas.

Radviliškio krašto žmonės į palinkėjimų dėžę sudėjo ir savo palinkėjimus.

Radviliškio rajono savivaldybės mero Dariaus Brazio (kairėje) teigimu, apsilankius šioje vietovėje širdyje kirba virpulys.

Renginyje apsilankė ir krašto apsaugos ministras Juozas Olekas.

Kartu su šeduviais į Talačkonių kaimą atvykęs Šeduvos miesto seniūnas Justinas Pranys tikino, kad jam, kaip nedalyvavusiam Baltijos kelyje, toks susibūrimas širdyje sukuria šventę.

Autorės nuotr.