Prancūziška daina atvėrė duris į pasaulį

Liaudies išmintis sako: „Ko išmoksi, ant pečių nenešiosi“. Užsienio kalbų mokymasis yra vienas iš būdų, leidžiančių plačiau žvelgti į pasaulį, daug ko išmokti, padedančių atskleisti savo gebėjimus. Man, mokantis Lizdeikos gimnazijos 2A klasėje, prancūzų kalbos mokymasis suteikė galimybę išbandyti savo jėgas kasmet Šeduvos gimnazijoje vykstančiame respublikiniame prancūziškos dainos konkurse „L‘amour change le monde“.

Taip jau atsitiko, kad šiame konkurse šių metų kovo 25-ąją pranokau visus ir man atiteko aukščiausias apdovanojimas bei kelionė į Prancūziją! Taigi su nerimu laukiau vasaros, kada ir turėjau vykti į išsvajotąją šalį patobulinti savo prancūzų kalbos žinių. Kai pagalvodavau, kad vienam reikės keliauti svetur, pirmą kartą skristi lėktuvu, bendrauti ne gimtąja kalba, labai nerimavau.

Rugpjūčio 6-osios rytą aš įsėdau į lėktuvą, kuris turėjo pasiekti Vokietiją, tada teko persėsti į kitą lėktuvą ir nusileisti Ispanijoje. Taip aplankiau ne vieną, bet dvi šalis. Nusileidus Ispanijoje mane pasitiko prancūzų kalbos stovyklos „FIL“ direktorė. Ji mane kartu su būsimais draugais nuvežė į pietų Prancūzijos miestą Saint Laurent de Cerdans, kuriame ir buvo įsikūrusi stovykla norintiems patobulinti prancūzų kalbos žinias, susipažinti su šalies kultūra. Taip aš atsidūriau Prancūzijoje.

Miestelis, kuriame praleidau nepakartojamas 11 dienų, įsikūręs prie Viduržemio jūros, jame yra 1173 gyventojai.

Pradžioje, kai dar nebuvau susipažinęs su kitais stovyklautojais, jaučiausi gan nepatogiai ir nejaukiai. Nauja aplinka ir nepažįstami žmonės atrodė svetimi, bijojau, kad bus sunku bendrauti, nes naujieji draugai buvo atvykę iš Anglijos, JAV, Jamaikos, Belgijos, Vokietijos, Kanados ir kitų šalių. Jie visi susirinko į šią stovyklą mokytis prancūzų kalbos.

Mūsų dienotvarkė buvo įdomi ir įvairi. Kiekvieną dieną iš ryto vykdavo prancūzų kalbos užsiėmimai, daugelis iš jų – praktiniai, pavyzdžiui, mokėmės apibūdinti aprangą, savo kūno sudėjimą ir išvaizdą, o ragaudami tradicinius prancūziškus patiekalus mokėmės jų pavadinimus, stengėmės išvardinti patiekalų ingredientus, nusakyti skonį.

Po pietų vykdavo vis kitokia veikla: plaukiojome baidarėmis ir kanojomis Viduržemio jūroje, lankėmės nuotykių parke, kuriame yra ilgiausias Prancūzijoje lynų kelias, vyko orientacinės varžybos, vakarais žaisdavome stalo tenisą, žiūrėdavome filmus, rungėmės prie šachmatų lentos.

Visur teko kalbėti prancūziškai, išmokau daug naujų žodžių, pasijutau gerokai patobulinęs savo prancūzų kalbos gebėjimus. Viename iš vakarų stovyklos dalyviai rodė savo talentus. Ten aš dainavau prancūziškai ir sulaukiau didelio palaikymo.

Visiems stovyklautojams buvo labai įdomu susipažinti su apylinkėmis. Lankėmės Perpignan mieste, turinčiame 120 tūkstančių gyventojų, vaikštinėjome jaukiomis senamiesčio gatvelėmis, aplankėme įspūdingus Noterdamo vartus, žvelgėme į Catalaus viršukalnę, kuri yra 2784 metrai virš jūros lygio, buvo smagu žvalgytis po kalnuotas vietoves, kuriose pilna upelių ir krioklių ir kurios visai nepanašios į Lietuvos gamtą.

Nepastebimai prabėgo tos 11 įsimintinų stovyklos dienų, per kurias ne tik patobulinau savo prancūzų kalbos įgūdžius ir susipažinau su tikrai labai gražia pietų Prancūzijos aplinka, bet ir susiradau daug naujų draugų, su kuriais palaikau ryšį iki šiol.

Šiandien viską apmąstęs galiu pasakyti, kad ši kelionė buvo vienas iš geriausių įvykių, nutikusių mano gyvenime, už kurį esu labai dėkingas savo prancūzų kalbos mokytojai Loretai Brobaitienei, muzikos mokytojui Egidijui Kabliui ir, žinoma, Prancūzų institutui Lietuvoje, kuris įsteigė konkurso prizą – šią nuostabią kelionę ir neįkainojamą patirtį.

Gabrielius Verdingas, 3A