Prieš 30 metų apgynėme savo laisvę. Vitalija Kungienė: „Niekas nebegalvojo apie savo saugumą“

Šių metų sausio 13-ąją sukanka 30 metų, kai sovietų armijos tankai Vilniuje traiškė nekaltus žmones, gynusius Lietuvos laisvę. Ta proga paprašėme savo prisiminimais pasidalinti tuos mūsų kraštiečius, kurie lemtingus mūsų šaliai įvykius prisimena iš savo asmeninės patirties.

Išvažiavo greitosios medicinos pagalbos mikroautobusu

Gydytoja Vitalija Kungienė buvo viena iš tų, kuriems likimas lėmė lemtingą sausio 13-osios naktį, kai link taikių žmonių minios pajudėjo sovietų armijos tankai, atsidurti pačiuose karščiausiuose taškuose – prie Parlamento rūmų ir prie televizijos bokšto.

1991 metais V. Kungienė dirbo gydytoja Šeduvos ligoninėje. Ji prisimena, kad į Vilnių budėti prie Parlamento rūmų norėjo važiuoti ir anksčiau, tačiau iš Radviliškio pajudėję autobusai su žmonėmis iki Šeduvos atvažiuodavo jau sausakimši, todėl juose neatsirado vietos.

Sausio 13-osios naktį V. Kungienei reikėjo budėti Šeduvos ligoninėje, bet nusprendusi važiuoti į Vilnių ji su savo vyru gydytoju susitarė, kad šis ją pavaduotų. Beliko įtikinti Šeduvos ligoninės vadovą, kad jis leistų į sostinę važiuoti neseniai gautu nauju greitosios medicinos pagalbos mikroautobusu „Latvija“.

„Iš pradžių jis nenorėjo duoti, nes mašina visai nauja. Bet rėmėm prie sienos ir priprašėm. Tik, sako, susiraskit vairuotoją. Mašiną sutiko vairuoti buvęs tremtinys Algis Alksnys, kuris, beje, visai neseniai numirė. Tai sausio 13-osios vakarą apie 17 valandą ir išvažiavom į Vilnių pora gydytojų, slaugytojos, keli žmonės iš Šeduvos ir mano 15 metų dukra. Mes, kaip ir visi, patys susiorganizavom ir važiavom į Vilnių budėti. Reikėjo – ir važiavom“, – pasakoja J. Kungienė.

Žmonių neišgąsdino aidintys šūviai

Vilniuje šeduviai atsidūrė apie 22-23 valandą ir pirmiausiai nuvažiavo prie Seimo rūmų. „Čia degė laužai, žmonės dainavo, bet ore tvyrojo įtampa, nes vis girdėjosi grasinimai, kad tuoj atakuos kariuomenė, nes sovietų armijos kariai jau buvo užėmę Spaudos rūmus. Kadangi buvome su greitosios automobiliu, nusprendėme apvažiuoti ir kitas vietas. Prie televizijos bokšto buvo susirinkę labai daug žmonių. Visi buvo pakilios nuotaikos, bendravo tarpusavyje, koncertavo „Armonikos“ ansamblis. Jau ruošėmės važiuoti toliau, kai pasigirdo labai žiaurus driokstelėjimas – daugiau gyvenime tokio neteko girdėti. Kadangi buvome su greitosios pagalbos automobiliu, įsijungę žibintus pradėjom važiuoti arčiau. Kai toliau važiuoti nebegalėjome, tada išlipę iš mašinos pradėjom lipti į šlaitą. Netrukus išgirdom šūvius. Aplink buvo visiškai tamsu, tik švietė ant didžiųjų tankų bokštelių sumontuoti prožektoriai, kurie sukiojosi į visas puses. Kažkurią akimirką prožektorius apšvietė mus visus – tamsoje matėsi tik prožektoriaus šviesa ir į mus atsuktas tanko vamzdis. Tai buvo šiurpulingas vaizdas. Žmonės skandavo: „Lietuva! Lietuva!“, nors tuo metu ir aidėjo šūviai.Po to kelerius metus prieš užmigdama mačiau tą tanko vamzdį“, – šiurpius įvykius prisimena pašnekovė.

Tvarstė sužeistuosius ir teikė pagalbą

Bėgantiems į šlaitą Šeduvos medikams kažkas patarė geriau važiuoti prie Seimo, nes ten dabar reikia didesnės pagalbos. „Mes tamsoje kažkaip susiradom savo mašiną ir nuskubėjom prie Seimo. Čia visi keliomis eilėmis buvo apjuosę Parlamento pastatą, o kunigas Grigas meldėsi kartu su visais. Tada nuo televizijos pusės pradėjo eiti žmonės – sužeisti, sudaužyti… Informacijos buvo mažai, mobiliųjų telefonų nebuvo, tai žinios buvo perduodamos iš lūpų į lūpas. Gerai, kad mašinoje turėjome tvarsliavos ir įtvarų, todėl slaugytojos tvarstė sužeistuosius ir teikė pagalbą“, – pasakoja V. Kungienė.

Visą naktį Šeduvos ligoninės automobilis zujo po Vilnių: į Raudonąjį kryžių nugabeno užsienio žurnalistus, kurie filmavo sovietinės armijos smurtą, į karštuosius taškus vežiojo gydytojus, nes niekas nežinojo, kas bus toliau.

„Ta naktis buvo ilga, juoda ir be informacijos. Šeduvoje budėti likęs mano vyras ėjo iš proto, kai sužinojo, kas dedasi Vilniuje. Ar mes su dukra gyvos, ar sveikos? Mes nežinojome, kas dedasi kituose Lietuvos miestuose. Gal visur vyksta tas pats? Namie liko dar du mano vaikai, o aš išvažiavau į karą, nors nežinojau, kad vykstu į karą. Žinojom tik tai, kad negalim pasitraukti, nes tada viskas bus blogai. Tai buvo euforiškas jausmas, kai niekas nebegalvojo apie savo saugumą. Antrą kartą taip nebūna. Bet jeigu reikėtų, tai gal ir būtų“, – kalba gydytoja.

„O kaip žmonės dainavo!“

Šūviams aprimus aikštėje prie Seimo likę žmonės vieningai ėmė statyti barikadas, o šeduviai pakaitomis ėjo pailsėti į savo mašiną, nes visiems automobilyje neužteko kėdžių. Gydytojai V. Kungienei įsiminė tai, jog daugybė vyresnio amžiaus žmonių prieidavo prie greitosios pagalbos mašinos ir prašė medikų duoti vaistų nuo širdies – validolio ar bent kokių nors lašų. Kai medikai senjorams pasiūlė eiti pailsėti į namus, šie buvo kategoriški – mes turim būti čia.

„O kaip žmonės dainavo! Kai atvažiavo Gorbačiovo atsiųsti Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos deputatai, visa aikštė taip uždainavo „Lietuva brangi“, kad net Vingio parke niekada nieko panašaus neteko girdėti. Deputatai buvo net apakę žiūrėdami į tą dainuojančią minią – toks grožis buvo tos dainos, kad ji ėjo tiesiog į dangų. Jie nesuprato, kaip žmonės savo skausmą gali išreikšti taip gražiai“, – prisiminimais dalijasi pašnekovė.

Iš Vilniaus šeduviai grįžo tik kitos dienos vėlų vakarą, o paskui Šeduvos ligoninėje suorganizavo susirinkimą, kurio metu V. Kungienė suplėšė savo sovietinį pasą. „Paskui turėjau daug vargų, kol gavau nepriklausomos Lietuvos piliečio pasą“, – stebisi ji.

Šiandien, praėjus trims dešimtmečiams po skaudžių įvykių, moteris į Lietuvos ateitį žvelgia optimistiškai. „Dabar yra sakančių, kad ne už tokią Lietuvą mes kariavom… Niekas nekariavo. Mes irgi nekariavom. Mes budėjom ir budėsim, jeigu vėl reikės. Matau daug patriotiškai nusiteikusių jaunų žmonių, todėl žinau, kad viskas bus gerai“, – įsitikinusi J. Kungienė.

Jonas MARCINKUS