Radviliškio miesto seniūnas – žmogus orkestras

Aušra MIKŠIENĖ

Žmogus orkestras. Taip būtų galima pavadinti jau pusmetį Radviliškio miesto seniūnu dirbantį Ernestą Mončauską. Kasdien į darbą seniūnijoje skubantis vyras dar spėja treniruoti jo paties įkurto karatė klubo „Rytų kovotojas“ sportininkus, skinančius laurus ne tik šalies, bet ir Europos bei pasaulio čempionatuose, kartu su draugu dirba 180 hektarų ūkyje, augina ir varžyboms ruošia rusų europines laikas, kiekvieną šeštadienį nuo spalio iki vasario mėnesio praleidžia medžioklėje, pirmininkauja keturiuose medžioklės būreliuose, žvejoja ir dar randa laiko šeimai – žmonai Agnei ir penkiametei dukrytei Urtei.

„Žmona žinojo, už ko išteka, tad velnių negaunu, – šypteli seniūnas paklaustas, kaip į tokį užimtumą reaguoja jo antroji pusė. – Ji visuomet mane palaiko. Palaikė ir tuomet, kai nusprendžiau pretenduoti į miesto seniūno pareigas. Ji neįsivaizduoja manęs drybsančio ant sofos priešais televizorių. Nors mano draugai neretai ją užjaučia, kad namuose manęs nebūna, bet jai toks mano gyvenimo būdas – priimtinas.“

Dešimtokas treniruodavo mokytojų vaikus

Miesto ir rajono problemos E. Mončauskui – ne svetimos. Priešingai – jis Radviliškyje baigė Vaižganto gimnaziją, vėliau Šiaulių universitete studijavo kūno kultūrą ir sporto pedagogiką, tuo pačiu dirbo mokytoju Sidabravo gimnazijoje.

Niekada vietoje nenustygstantis E. Mončauskas juokiasi, kad buvo toks laikas, kai vienu metu jis dirbo ne tik Sidabrave, bet ir Palonų daugiafunkciame centre bei Baisogalos mokykloje-darželyje. Per pedagoginę karjerą teko padirbėti ir su Pašušvio pagrindinės mokyklos mokiniais.

„Nežinau, iš kur tas darboholizmas. Gyvenimas tiesiog priverčia ir tiek. Niekada nemokėjau atsisakyti paprašytas, tai ir tekdavo plėšytis. Pašušvio pagrindinėje mokykloje dirbau iki praėjusių metų rugpjūčio, kai laimėjau konkursą į Radviliškio miesto seniūnijos seniūno pareigas“, – šypteli 34-erių metų vyras, pasitikęs mus „Rytų kovotojo“ klube.

Būtent karatė sporto šaka E. Mončauskui įaugusi į kraują. Pradėjęs sportuoti aštuonerių metų, mokydamasis dešimtoje klasėje ir dar neturėdamas pedagoginio išsilavinimo Ernestas jau treniruodavo mokytojų vaikus. „Mano mama juokdavosi, kad jeigu nori mane išleisti į kiemą, tai reikia prie kojos „girą“ pririšti, – šypteli aktyvusis seniūnas. – Visuomet buvau judrus, ieškantis naujovių.“

Kolegos baiminosi, kad tapęs seniūnu apleis sportą

Vyras juokiasi, kad ir dabar, kasdien skubėdamas į seniūniją, jis laukia, kada galės kostiumą iškeisti į kimono: „Ką vilkėdamas jaučiuosi geriau? Geras klausimas. Niekada apie tai negalvojau, tačiau kostiumą vis dar jaukinuosi. Kimono – lyg antra oda. Man smagu skubėti į treniruotes. Matau, kad vaikai laukia. Jie mane supranta iš pusės sakinio. Nors dabar ir esu seniūnas, pedagoginis darbas nenutrūko“.

Žinoma, treniruočių skaičius – gerokai sumažėjo. Dabar E. Mončauskas su trimis vaikų grupėmis dirba vieną dieną per savaitę, nuo 17.10 iki 20.30 valandos.

„Yra dar du treneriai, kurie visuomet padeda, pakeičia, jeigu tą dieną dėl darbo reikalų negaliu atvykti. Esu labai dėkingas Aivarui Vasiliauskui ir Robertui Murauskui. Turime ir filialą Baisogaloje, kuriame dirba treneris Ričardas Mačiunskas. Nors jie baiminosi, kad tapęs miesto seniūnu apleisiu karatė sportą, dabar jau žino, kad to nebus“, – šypteli E. Mončauskas.

Tiesa, kartais dėl varžybų seniūnui tenka prašytis nemokamų atostogų. Vienas iš tokių atvejų – išvyka į pasaulio čempionatą, iš kurio „Rytų kovotojo“ sportininkai sugrįžo su vienuolika medalių.

„Tuomet buvau tik pradėjęs seniūno darbą. Jeigu mane išleis, ir ateityje stengsiuos važiuoti į svarbias varžybas, kad ir tolėliau, o jeigu ne – teks prašyti kitų trenerių pagalbos“, – prasitaria E. Mončauskas.

Jis juokauja, kad seniūno darbas ir karatė sportas daugeliui asocijuojasi su tuo, kad seniūnas darydamas tvarką gali panaudoti ir karatė veiksmus: „Teko tai girdėti ne kartą, tačiau mes, sportininkai, gatvėje nepuolame veltis į muštynes. Man pačiam savo žinių muštynėse pritaikyti dar neteko“.

Auklėtiniams – draugas, patarėjas, išklausytojas

„Rytų kovotojo“ klube apsilankėme trečiadienio vakarą, kai treniruotę baiginėjo vienas iš E. Mončausko minėtų kolegų A. Vasiliauskas. „Ernestai, būsi žvaigždė?“ – juokiasi treneris sužinojęs, kokiu tikslu atvykome. Netrukus pradeda rinktis ir kita grupė – labiau patyrusių sportininkų, treniruojamų paties seniūno.

Stebint iš šalies, kaip vyksta treniruotė, nesunku suprasti, kad jauniesiems sportininkams treneris – tikrų tikriausias autoritetas. Kiekvienas iš jaunųjų karatė mylėtojų uoliai vykdo visus E. Mončausko nurodymus.

„Aš jiems – ne tik treneris. Kiekvienas treneris atiduoda vaikams dalį savęs. Taikau savas metodikas. Aš esu draugas, patarėjas, išklausytojas. Neretai žinau daugiau, negu jų tėvai, toks ir turi būti ryšys. Vaikai noriai pasakojasi, nori patarimų. Tenka važiuoti ir į svarstymus mokyklose. Manau, kad vaikui tai – papildoma gėda ir atsakomybė. Esu griežtas, reiklus, bet tuo pačiu – ir jų draugas. Toks buvo mano tikslas prieš tuos aštuonerius metus, kai nusprendžiau Radviliškyje įkurti naują karatė klubą“, – sako E. Mončauskas.

Pats treniravęsis pas „Kentauro“ klubo trenerį Arūną Masalskį, miesto seniūnas sako neturėjęs tokių galimybių, kokias dabar turi jaunieji sportininkai: „Kai sportavau, nebuvo sąlygų. Tai buvo laikas, kai ir išvažiuoti į užsienį buvo sudėtinga arba labai brangu. Kaip sportininkas daug nekeliavau, todėl ir mano pasiekimai ribojasi sulig mūsų šalies sienomis. Aš jaunystėje turėjau kompiuterį, bet man jo nereikėjo. Dabar jaunimą sunku sudominti aktyviai veiklai, jie mieliau įlindę į televizorių, planšečių ar telefonų ekranus, todėl labai džiaugiuosi, kad mano auklėtiniai domisi sportu, skina pergales ne tik mūsų šalyje, bet ir Europos ar pasaulio čempionatuose. Kokius sportininkus išskirčiau? Mano klube išugdytus juodo diržo savininkus: Guoda Elenauskaitę ir Gvidą Dišlę. Pastarasis sportininkas ypač stebino vienais metais, kai visose varžybose „skynė“ tik auksą ir nepralaimėjo nė vienos kovos. Dar vienas mano pasididžiavimas – Matas Krugelis. Tai itin perspektyvus, tikslų kryptingai siekiantis jaunimas, stebinantis aukštais pasiekimais. Beje, mergaitės – ištvermingesnės, greičiau supranta, ko reikalauja treneris“.

„Galiu susidoroti su bet kokiais iššūkiais“

Kaip sako pats E. Mončauskas, sportas turėjo įtakos ir charakteriui. Visą gyvenimą lydėjusi disciplina, tikslų siekimas vyrą užgrūdino, todėl seniūno pareigos jo nė kiek nebaugino.

Sudalyvauti konkurse į miesto seniūno pareigas jis sako nusprendęs, kai paaiškėjo, jog bus uždaryta Pašušvio pagrindinė mokykla: „Norėjau pasukti į kitą sferą. Metai dar leidžia, tai kodėl nepabandžius? Žmona ir artimieji žino, kad galiu susidoroti su bet kokiais iššūkiais, tad jų ši naujiena nenustebino. Tiesa, kad dalyvauju konkurse, žinojo ne visi, todėl daugeliui tai vėliau buvo tikra staigmena“.

Šiandien, nuo pirmosios darbo dienos seniūno kėdėje prabėgus jau pusmečiui, E. Mončauskas tikina, kad viskas yra taip, kaip jis ir įsivaizdavo: „Kasdien laukia nauji iššūkiai, situacijos, reikalaujančios greitų sprendimų. Nežinai, ko laukti ir ko tikėtis. Man tai patinka. Tiesa, tokios situacijos, kad nežinočiau kaip elgtis, – dar nebuvo. Manau, kad ir čia pasitarnauja karatė sportas. Juk negalvosi atsistojęs apie tai, kokį veiksmą panaudoti. Viskas vyksta žaibiškai. Greitas mąstymas – kiekvieno karatė sportininko bruožas, neretai praverčiantis ir kitose sferose. Mano atveju – seniūno pareigose. O koks mano tikslas? Kad Radviliškis išliktų lyderiaujančiu miestu tarp mažųjų šalies miestų“.

Kaip vieną iš siekių, einant seniūno pareigas, E. Mončauskas įvardija norą atnaujinti senas ir įkurti naujas vaikų žaidimo aikšteles: „Tai mano prioritetas, kad būtų skatinamas vaikų aktyvumas, kad jie kuo mažiau laiko tūnotų namuose“.

Ūkininkas, savamokslis šunininkas ir prisiekęs medžiotojas

Įdomu tai, kad E. Mončauskas rūpinasi ne tik miesto seniūnijos reikalais, dirba su jaunaisiais karatė sportininkais, bet ir augina grūdines kultūras. „Taip, su draugu turime 180 hektarų ūkį. Tai galima sakyti, kad esu ir ūkininkas“.

Negana to, kad E. Mončauskas dar ir žvejoja, o kiekvieną šeštadienį nuo spalio iki vasario mėnesio jis skuba ir į medžiokles. „Esu keturių medžioklės būrelių pirmininkas. Tiesa, mūsų medžioklės yra rimtos – paneigiame tą stereotipą, kad medžioklėse vyrai dažniau stikliuką kilnoja. Mūsų gretose mažai vartojančių alkoholį ir net rūkančių. Man, kaip sportininkui, tai iš viso neaktualu. Mes medžiojame, o ne pabėgę iš namų linksminamės. Man medžioklė – rimtas užsiėmimas. Kanadoje prieš ketverius metus esu mešką sumedžiojęs, prieš kelerius metus Vakarų Sibire – stirniną. Namo trofėjų netempiu, tačiau tėvų Lilijos ir Juliaus namuose jų netrūksta, – juokiasi seniūnas, netrukus pribloškiantis dar vienu savo pomėgiu. – Esu ir savamokslis šunininkas. Ką tai reiškia? Medžioklinių šunų auginimas, ruošimas varžyboms. Tai šunų pritraukimas prie medžioklės. Pavyzdžiui, prieš keletą mėnesių mano išaugintas šuo Aidaras Maskvoje tapo čempionu trikovės varžybose ant šerno, meškos ir barsuko. Būna, kad auginu ir penkis šunis. Šiuo metu auginu du rusų europinių laikų veislės šunis, tačiau iš Baltarusijos turėtų parvežti dar keletą. Nepatikėsite, bet mano žmona palankiai žiūri ir į tai. Kartu su žmona ir dukrele po darbo su augintiniais dažnai važiuojame į mišką“.