Radviliškyje – uoli gimnazistė, tolimosiose šalyse – perspektyvus modelis

Aušra MIKŠIENĖ

Šešiolikametė Ūla Grigaliauskaitė maždaug penkis mėnesius per metus žingsniuoja ne Radviliškio Lizdeikos gimnazijos koridoriais, o įvairiausių šalių podiumais ir pozuoja geriausiems fotografams. Simpatiška aukštaūgė mergina neslepia, kad gyvenimas tarp Lietuvos ir tolimųjų Azijos šalių nėra toks paprastas. Čia, gimtinėje, ji yra paprasta, niekuo neišsiskirianti paauglė, kurios laukia galybė atsiskaitymų mokykloje, o ten – kasdien kažkur skubantis ir lekiantis modelis, kartu su daugybe merginų iš viso pasaulio, siekiantis kuo geriau pasirodyti kastinguose ir pelnyti užsakovų palankumą.

Štai ir šiuo metu, kai skaitote šį straipsnį, mergina dirba Kinijos Guangdžou mieste, į kurį atvyko tiesiai iš Italijos madų savaitės. „Man toks gyvenimas patinka. Žinoma, daugelis, prisižiūrėję filmų ar kvailų televizijos šou, apie modelius susidaro klaidingą nuomonę ir skuba užklijuoti vieną ar kitą etiketę. Mažai kas žino, kiek tenka įdėti darbo, kad galėčiau taip gyventi“, – prieš pat kelionę savaitraščiui „Radviliškio naujienos“ sakė gimnazistė, į mokyklos suolą sugrįšianti tik balandžio mėnesio viduryje.

Mokosi mylėti save

Modelių pasaulyje, kaip sako 180 centimetrų ūgio ir 51 kilogramo svorio Ūla, yra sunku: „O, šita kokia graži mergina. Už mane aukštesnė, lieknesnė. Kaip man atrodyti šitaip? Tokie klausimai neretai kyla, tad su tokiomis mintimis susitvarkyti padeda ir save pamilti moko agentūros, kuriai priklausau, „Rūta model Managment“ keliskart per metus organizuojami mokymai. Mus moko teisingai maitintis, mylėti save, prižiūrėti, pozuoti, vaikščioti“.

Radviliškietė sako, kad tikrai ne visi modeliai yra sotūs, pauostę salotos lapą. „Mes visi esame žmonės. Irgi mėgstame nubėgti viduryje nakties į greito maisto restoraną ir sukirsti kažką sotaus. Kitą dieną sąžinė gal ir graužia, tačiau į kraštutinumus nepuolu. Jeigu mama skaitys straipsnį, neapsidžiaugs tuo, ką pasakysiu. Ji visuomet mane kontroliuoja ir nori, kad valgyčiau kuo daugiau. Tačiau aš niekada nebūnu alkana. Visi mano draugai ir kambariokės žino, kiek aš to maisto šlamščiu. Man labai patinka valgyti ir gyvenime niekuomet nesilaikiau jokių dietų“.

Tiesa, Ūla neslepia žinanti merginų, kurios turėjo mitybos sutrikimų, tačiau pati tikina visuomet buvusi liekna ir už savo sudėjimą yra dėkinga genetikai: „Yra tekę susidurti su mergina iš Rusijos, kuri persirgo anoreksija ir modeliavimas ją išgelbėjo. Ji nedirbo tuo metu, kai sirgo, tačiau jos agentūra ją atrado, padėjo atsistoti ant kojų, išsikapanoti iš ligos gniaužtų. Jeigu agentūra yra gera, ji niekuomet neskatins laikytis dietos. Ji visuomet prižiūrės modelį. Norės, kad jis būtų sveikas, energingas, sportuotų. Laimė, mano agentūra yra būtent tokia. Gyvenime nesu girdėjusi, kad man reikėtų atsikratyti bent vieno gramo ar sumažinti apimtis“.

Pirmoji kelionė – lyg didžiausias košmaras

Ūla juokiasi, kad dabar, jau sukaupus patirties, kelionės tapo tikru džiaugsmu, tačiau pirmoji kelionė į Japoniją jai ir dabar išlikusi atmintyje lyg didžiausias savęs išbandymas ir tikrų tikriausia kančia: „Pamenu, man buvo sukakę vos keturiolika, kai jau galėjau su tėvų sutikimu išvykti dirbti. Nusileidžia lėktuvas, o žmonės visai kitaip atrodo, nematau jokių ženklų anglų kalba. Stengiuosi dar laikytis, sakau sau, kad viskas bus gerai, kartoju mamos padrąsinančius žodžius. Pasiima mane vairuotojas, stengiuosi su juo kalbėti anglų kalba, o jis nieko neatsako. Aš stresuoju, o jis kažką veblena japoniškai. Buvo ganėtinai baisu. Negana to, tiesiai iš oro uosto mane nuvežė ne į apartamentus, o į kastingą, kai susitinki su klientais, ieškančiais modelių. Jeigu jiems patinki, vėliau gauni užsakymą. Buvau tokia pasimetusi, kad net pamiršau visus anglų kalbos gebėjimus. Nueinu į kastingą, manęs paklausia „How are you?“ („kaip laikaisi?“ – angl., vertimas), o aš taip pasimečiau, kad net nežinojau, ką atsakyti, tik šypsojausi“.

Nors jau pirmosios kelionės metu Ūla gyveno puikiuose apartamentuose su draugiškomis kambariokėmis, streso paauglei nestigo. Mergina nenorėjo niekur eiti, tik sėdėti kambaryje ir ruošti namų darbus. „Sėdėdavau kambaryje ir verkdavau. Net braukydavau kalendorių skaičiuodama, kiek laiko liko iki grįžimo namo. Dabar – priešingai. Visuomet skaičiuoju, kiek liko iki kelionės“, – juokiasi radviliškietė.

Privalo viską atsiskaityti

Mergina sako esanti be galo dėkinga Lizdeikos gimnazijos vadovybei ir mokytojams, kurie leidžia jai gyventi tokį gyvenimą ir per metus keturis ar penkis mėnesius mokyklos suolą iškeisti į modelio darbą užsienyje.

„Žinoma, viskas nėra taip paprasta, kaip galvoja daugelis kitų gimnazijos moksleivių. Ruošiu pamokas būdama ten, kelionėse, o grįžusi privalau per keletą mėnesių pasivyti klasės draugus ir viską atsiskaityti. Išvykdama visuomet praleidžiu kokias tris valandas, kol nusifotografuoju vadovėlių puslapius, iš kurių mokausi. Grįžusi į Lietuvą negaliu tinginiauti – dieną atsiskaitinėju, o naktį – mokausi. Būna, kad per dieną rašau keturis ar penkis kontrolinius. Dabar paskutinis mano grįžimas į Lietuvą buvo kiek ilgesnis – pustrečio mėnesio lankiau mokyklą. Prieš tai tiek pat laiko buvau išvykusi“, – pasakoja gimnazistė.

Gimnazistė, kurios pažymių vidurkis siekia net 9,3-9,5 balo, paklausta, ar mokykloje jaučia kokį išskirtinį dėmesį ar pavydą, šypteli: „Taip, kartais tenka tą pajusti. Kartais ir ne pačiu maloniausiu būdu. Kartais išgirstu apkalbas, kurios yra visiška netiesa. Net nustembu, kaip galima tiek prisigalvoti. Kai kurie galvoja, kad daug žino apie mano gyvenimą – kitiems išvardija, kaip gyvenu ir kiek uždirbu, nors tai prasilenkia su realybe. Tačiau visų tų dalykų nesureikšminu. Man to nereikia – žinau, kaip aš gyvenu, ir to užtenka. Džiaugiuosi puikiais bendraklasiais, kurie priima vos tik grįžusią. Labai myliu pačias artimiausias drauges, su kuriomis pirmojoje kelionėje kartu verkiau per „Skype“ programą. Atstumas neskiria. Priešingai“.

Kelionėse formuoja savo asmenybę

Kalbėdama apie kelionėse sutinkamus modelius, Ūla sako, kad jų būna daugybė ir iš įvairiausių šalių. „Neturiu tokio tikslo susirasti naujų draugų. Vertinu senuosius, tačiau smagu, kai su kambariokėmis randame bendrą kalbą. Niekada nežiūrime viena į kitą kaip į konkurentes. Gyvename ir po tris, ir po penkias paneles. Gyvendama su jomis susibendrauji. Būna pykčių dėl paliktų neišplautų indų, muzikos pirmą valandą nakties. Negalvoju, kad viena ar kita mergina yra geresnė už mane. Stengiuosi būti geriausia, kokia tik galiu būti aš pati. Vadovaujuosi žodžiais: „Būk pati sau ikona“. Man tai yra patys geriausi žodžiai“.

Žinoma, ne visos kelionės būna itin sėkmingos. Kaip pasakoja Ūla, prieš išvykdamas niekada nežinai, kaip seksis: „Važiuoji dirbti, bet nežinai, kiek darbo turėsi. Ten nuvažiavus viskas priklauso nuo tavęs pačios. Būna, kad net nesupranti, ko nori užsakovas. Pamenu, kartą per vieną fotosesiją laužyta anglų kalba man kokį pusvalandį vis kartojo „bag“ („rankinė“, – angl., vertimas). Ir aš svarsčiau, ką man daryti su ta rankine. Turiu rankoje ir ką man su ja daryti? Gal ją parodyti? Rodau, rodau, pozuoju, o jie vis kartoja „bag!“. Tada paklausiau – „back?“ („nugara“, – angl., vertimas). Tada jie ėmė linksėti, o aš pagalvojau: „velnias, pusvalandį rodžiau rankinę, o jie norėjo, kad atsukčiau nugarą“. Buvo visokių linksmų istorijų. Pasitaiko, kad aštuntą valandą vakaro paskambina iš agentūros ir praneša, kad trečią valandą nakties atvyks klientai ir reikės dalyvauti fotosesijoje kalnuose. Dar iš tokių atvejų galiu papasakoti apie vieną fotosesiją Taivane. Prieš pusantrų metų labai džiaugiausi, kad socialiniame tinkle „Facebook“ galiu patalpinti nuotrauką, kurioje esu su maudymosi kostiumėliu prie vandenyno, tačiau kiek teko patirti, kad gaučiau tokią nuotrauką – kėlėmės anksti, reikėjo fotografuotis saulei kylant, tačiau kilo audra, sąlygos buvo tragiškos, šaltoka. Baisoka buvo net stovėti, nes milžiniškos bangos skalavo uolas, o man liepė lipti per akmenis ir parodė tolimą, pusiau apsemtą akmenį. Pakeliui – galybė kažkokių keistų gyvių, kurių bijojau. Ėjau basa, šiaip ne taip nusigavau prie akmens, sujungė kokį dešimt prožektorių, kad suvaidintume kylančią saulę. Turėjau ne tik lipti į vandenį, nedrebėti, bet ir pozuoti. Tas akmuo – apaugęs dumbliais, slidus, glitus… Prisiminimai tikrai ne kokie, bet nuotrauka – įspūdinga“.

Ūla įsitikinusi, kad karjera ir sėkmė auga su kiekviena kelione, o nusivylimai ir nesėkmės – tik geros pamokos. Jeigu prieš trejus metus, kaip pasakoja šešiolikametė, ji buvo nedrąsi pilka pelytė, tai šiandien ji džiaugiasi daug pasiekusi ne tik karjeroje, bet ir savęs formavime: „Kelionės ir darbas mane pakeitė. Esu drąsesnė. Nebijau savęs parodyti“.

Modelių pasaulyje Ūla atsidūrė paskatinta tėčio, kuris pasiūlė dukrai sudalyvauti atrankoje. Socialiniame tinkle uždavusi agentūrai porą klausimų mergina juokėsi atsakymo nesulaukusi ir viduje besidžiaugusi, kad „užsidėjo pliusą“, – pabandė. Po kelių savaičių su ja susisiekė viena iš tos agentūros merginų, vėliau sekė susitikimas su agentūros vadove: „Mama entuziazmu netryško. Ir aš pati buvau šokiruota, kad viskas – realu, o tėtis – labai palaikė ir skatino“.

Ūla jau aplankė Japoniją, Taivaną, Šanchajų, Italiją bei Guangdžou Kinijoje, kur dirba ir šiuo metu. Mergina pasakoja, kad tėvai niekuomet nerodė baimės, kad kas nors nutiks kelionėse: „Tik kartą sunerimau, kai mama manęs paklausė ir išreiškė nerimą dėl mano mitybos ir lankymosi naktiniuose klubuose, kitų pavojų. Tuomet supratau, kad mamai – neramu“.

Modelių pasaulis – kupinas pavojų

Ne paslaptis, kad modelių pasaulis – kupinas pavojų. Visai neseniai Lietuvą sukrėtė kraupi tragedija, kai iš viešbučio balkono iškirto ir žuvo vos 22-ejų modelis Dovilė. Iškart po nelaimės daugelis merginų prabilo apie medžiagas, kurias vyrai pila į modelių gėrimus, kad galėtų jomis pasinaudoti, ir kitus tykančius pavojus.

Radviliškietė Ūla sako, kad ją taip pat sukrėtė ši skaudi nelaimė, nes kartu su Dovile prieš pat nelaimę abi žingsniavo podiumu Juozo Statkevičiaus kolekcijos pristatyme: „Tai buvo dvi dienos iki jos mirties. Jos asmeniškai nepažįstu, tačiau ten dirbome kartu. Taip, girdėjau tas kalbas po nelaimės ir tai, kad vyksta „afterparčiuose“. Sutartyse su agentūra dažniausiai yra parašoma, kad į klubus negali vaikščioti. Tai nėra mūsų darbas. Žinoma, modeliai kartais nori atsipalaiduoti ir tokiu būdu. Pavojai tyko. Kai ateina būrys gražių, lieknų merginų, prasideda dėmesys. Vyrai kalbina, siūlo kažkur nuvažiuoti. Esu tą patyrusi. Svarbu, kaip tu į tai sureaguosi. Jeigu tu nesutiksi su tokiais pasiūlymais, taip ir nenutiks“.

Radviliškietė neslepia, kad viena jos pažįstama mergina, vos 23-ejų modelis, buvo patekusi į panašią situaciją – buvo apnuodyta: „Jos buvo su drauge, norėjo pabandyti kažką naujo. Tai buvo narkotinės medžiagos. Buvau tas žmogus, kuris ją gelbėjo ir padėjo išvalyti organizmą. Tų pavojų tikrai yra, tik turime mokėti nuo jų atsiriboti. Yra merginų, kurios tuo linksmybių ir narkotikų keliu eina pačios, tačiau tuomet jos savo noru pasitraukia iš modelių kelio, nes tie dalykai – nesuderinami“.

Visuomet apie medicinos studijas svajojusi Ūla prasitaria, kad nors ir tenka kartais pasilinksminti su merginomis, ji laikosi atokiai nuo visko, kas galėtų kelti pavojų: „Esu laiminga dėl to, kaip gyvenu. Nesinori to prarasti ir rizikuoti. Mano siekiamybė – dar labiau stengtis mėgautis šia akimirka. Keliauju, turiu daug įvairių šansų, kuriuos norėčiau dar labiau išnaudoti“.