Šeduviai iškilmingai paminėjo miesto šventę

Aušra MIKŠIENĖ

Linksmai, gražiai, trankiai ir skaniai – taip Šeduva praėjusį šeštadienį paminėjo ne tik Jonines, bet ir 640-ąjį miesto gimtadienį. Į miesto parką sugrįžusi šventė linksmybėmis iki pat paryčių suviliojo ne tik čia gyvenusius ar tebegyvenančius šeduvius, bet ir svečius iš kitų šalies kampelių.

„Vos tik sužinojau, kad mano gimtajame mieste organizuojama tokia nuostabi šventė, nusprendžiau čia atvykti ir dar atsivežiau keletą draugų, kuriems apsilankymas Šeduvoje – pirmasis, – šypsojosi Šeduvoje gimusi ir augusi, tačiau vėliau mokytis į šalies sostinę išvykusi ir ten įsikūrusi Sigita. – Įspūdžiai – patys geriausi. Nuostabu matyti, kad gražėja ne tik pats miestas, bet ir švenčių organizavimas patobulėjo, o ir patys žmonės kur kas aktyviau dalyvauja miesto kultūriniame gyvenime“.

Įstaigos ir bendruomenės įkūrė kiemelius

Nors šventės pradžia buvo numatyta tik gerokai popiet, Šeduvos miesto parkas jau nuo vidurdienio ūžė lyg bičių avilys – bendruomenių ir įstaigų kiemeliai skubėjo tinkamai pasiruošti, kad stabtelėjusius galėtų vilioti gardžiomis vaišėmis, pokšėjo spraginami kukurūzai, buvo ruošiamasi įvairioms akcijoms ir atrakcijoms, ruošiami žaidimai vaikams.

Į veiklą įsijungė ir parke įkurtuose kiemeliuose pramogauti kvietė ne tik Šeduvos kultūros ir amatų centras, bet ir Šeduvos, Butėnų, Skėmių, Vėriškių, Pavartyčių, Kairėnų bendruomenės, Šeduvos lopšelis-darželis, Šeduvos globos namai, Šeduvos jaunimo erdvė, Šeduvos gimnazija, Šeduvos technologijų ir verslo mokykla ir pagyvenusių žmonių klubas „Šeduvos svajokliai“.

Įdomu tai, kad kurdami kiemelius įvairių įstaigų ir bendruomenių atstovai negailėjo nei laiko, nei pastangų – puošė palapines gėlėmis, įvairiausiomis dekoracijomis, ilgai repetavo ir ruošė prisistatymus.

„Sugalvojome pakviesti visus į arbatinę, kad žmonės galėtų ne tik pasimėgauti kava ar arbata, bet ir mūsų paruoštais gardėsiais. Nuolat plečiame savo asortimentą ir norime jį visiems pristatyti. Štai – riešutėliai, kepti pagal senovinį receptą, bandelės su „Nutella“, – dėliodama įvairiausius sausainius, bandeles ir kitus gardžius kepinius šypsojosi Vėriškių bendruomenės narė Birutė Mickaitienė, kartu su kolegėmis čia pat įrengusi ir jaukią erdvę su staleliais bei kaspinais puoštomis kėdėmis.

Visus stabtelėti kvietė ir 97 narius vienijanti Butėnų bendruomenė, atsivežusi pačių rinktas vaistažoles, paruoštus arbatų rinkinius. „Turime „Pavasario džiaugsmą“, „Vasaros aromatą“, „Rudens mozaiką“. Skoniai – patys įvairiausi“, – rodydama įvairiausiais rinkiniais nuklotą stalą šyptelėjo bendruomenės pirmininkė Rasa Navickienė.

Tuo tarpu Kairėnų kaimo bendruomenė, nuolat stebinanti savo išmone ir puikiu humoro jausmu, šventės dalyvius viliojo sūriais, lašinukais, čeburekais ir kitais gardėsiais. Akį traukė ir medinė statinaitė su užrašu „Lietuvių ašaros. Nors ir draudžia mums kasdieną, priverkėm bačkikę vieną“. „Kas čia? Lietuvių ašaros! 40 laipsnių stiprumo, – juokėsi bendruomenės pirmininkė Birutė Našlėnienė. – Nenorėjome pavadinti „Verygine“, tai teko sugalvoti kažką kito“.

Akį viliojantį kiemelį „Senjorų užeigėlė“ įrengė ir 22 narius vienijantis senjorų klubas „Svajokliai“, šventės dalyviams paruošęs ne tik įvairiausių skanėstų, naminės giros, bet ir didžiulį puodą šaltibarščių. „Nenorime sėdėti vietoje. Nuolat keliaujame, plušame prie darbelių, judame, krutame. Gyvenimas nestovi vietoje, o jeigu kai kurie senjorai tupi namuose – jų problemos. Mes norime būti matomi ir reikalingi jaunimui bei patys sau“, – juokėsi klubo pirmininkė Milda Jagučanskienė.

Bandė laužyti liežuvius šeduvių tarme

Šių metų šventė stebino ir svečius, ir pačius šeduvius. Organizatorių išradingumui nebuvo ribų – čia buvo įkurta dešimt gatvių su rodyklėmis ir prierašais, kad svečiai ne tik nepasiklystų didžiuliu miestu tapusiame parke, bet ir susipažintų su apylinkių istorija bei šeduvių sukurtomis legendomis.

Vieną iš tokių šiaulietė Monika, atvykusi su gausia šeima, garsiai bandė skaityti sustojusi prie gatvės, pavadintos Žvirbliške: „Kažkad labė senė ėje par žemė Dievs su švent Petr. Buva advents a gavėn, no, žodž, toks laiks, kai šoks i likmints negalem. Ain ain abuod, tik gėrdž: vieno gryčio alass, triūkšms, muzik grajin. Priėje arčiau – žiūr pru lango, u tinai bobos su velnės šok. Raitas bile kaip, negražė grabinėjas… Nesu mačiusi nieko panašaus nė vienoje šventėje, kurioje teko dalyvauti. Jaučiuosi lyg prancūzė, bandydama taip skaityti“, – juokėsi mergina, panorusi surasti visas dešimt rodyklių ir pabandyti perskaityti kitus tekstus.

„Toks ir buvo mūsų sumanymas, – paklausta apie akį traukiančias rodykles parke juokėsi laikinai Šeduvos kultūros ir amatų centro direktorės pareigas einanti Izolina Stanulienė. – Svečius sudominti ne tik veiklomis, skanėstais, koncertu, bet ir pristatyti šeduvių kurtus padavimus. Viskas – iš Babos (Emilijos Brajinskienės, – aut. past.) knygos. Kiekvienas pavadinimas – aplink Šeduvą esanti vieta, kurią norėjome pristatyti. Smagu klausytis, kaip žmonės sustoję bando švebezdavoti šeduvių tarme.“

Šeduva gyvena pakilimo amžių

O tiems, kurie padavimų skaityti patingėjo ar nespėjo, su 640 metų jubiliejų švenčiančio miesto istorija susipažinti padėjo renginio vedėjas aktorius Darius Petkevičius, pasakojęs ne tik apie Šeduvos vardo kilmę, bet ir apie tai, kad Magdeburgo miesto teisės Šeduvai suteiktos 1654 metais, o būtent per Jonines miestui suteikta savivalda.

„Su tokiais žmonėmis kaip Jūs sukursime gražią Šeduvos ateitį ir dar po 600 metų apie mus gražiai atsilieps ir sakys, kad čia gyveno puikūs žmonės. Turime menininkų, sportininkų, dainininkų ir daug garbių žmonių. Didžiuokimės ir palaikykime vieni kitus“, – sveikindamas su miesto jubiliejumi kalbėjo seniūnas Justinas Pranys.

Su dovanomis atskubėjęs rajono meras Antanas Čepononis neslėpė, kad Šeduvoje visuomet gera apsilankyti: „Šeduva gyvena pakilimo amžių. Trūksta meno galerijos – ji bus. Sakė, kad trūkstamuziejaus – bus ir jis. O žmonės čia visada buvo, yra ir bus nepakeičiami, nes čia – seneliai, tėvai, anūkai. Čia gyvena nuostabūs žmonės. Visus sveikinu su gražia švente!“.

Jonas Linkevičius: „Šeduva – mano gyvenimas“

Šventės tądien neaplenkė ne tik miesto gimtadienį norėję atšvęsti žmonės, bet ir Jonai bei Janinos, kuriems buvo paruoštos ir dovanos – specialiai prieš Jonines surištos vantos. „Oi, tik nereikia dėmesio, niekam nepriminkite. Atvykome pagerbti vyro mylimą kraštą“, – paklausta, ar mėgsta šią dieną, šyptelėjo Janina Butkevičienė, šventėje pasirodžiusi kartu su čia augusiu ir mokyklą baigusiu Seimo nariu Algirdu Butkevičiumi.

Kur kas noriau apie Šeduvą, o ne apie Jonines kalbėjo ir Radviliškio krašto šviesuolis Jonas Linkevičius, išleidęs monografijas apie Baisogalą ir Šeduvą. „Jonines Šeduvoje švenčiu jau ne pirmą kartą. Tačiau norisi pasakyti, kad matau Šeduvos pokyčius. Viskas čia geriau, gražiau. Gera širdyje. Emocijos čia – pačios geriausios. Malonu ir gera matyti tokią Šeduvą. Šeduva – mano gyvenimas, nes keturios iš trylikos mano knygų yra apie Šeduvą. Trys – apie mokyklą ir viena monografija. Laikau save Šeduvos metraštininku“, – šypsojosi 91-erių rašytojas, Baisogalos ir Šeduvos garbės pilietis.

Garbės pilietis gyvena pagal senelio receptą

Monografiją „Šeduva“ J. Linkevičius dovanų atvežė ir tądien išskirtinio dėmesio sulaukusiam bei Šeduvos Garbės piliečio regalijomis pasipuošusiam ūkininkui Kazimierui Masilioniui.

Kad Gerumo angelo statulėlėmis seniau apdovanotas K. Masilionis nusipelnė Šeduvos Garbės piliečio titulo – abejonių nekilo nė vienam. Visada besišypsantis, linksmas kaimo šviesuolis pirmas skuba į pagalbą ištikus bėdai – sunkiai besiverčiančiai šeimai nupirko karvę, kitiems parūpino malkų, dar kitiems padovanojo automobilį, įsteigė piniginę premiją geriausiai besimokančiam Sidabravo gimnazijos abiturientui. Jo iniciatyva Butėnuose įsteigta bendruomenė. Jis taip pat yra ir daugybės renginių rėmėjas. Rokonių kaimą puošia Masilionio statytas kryžius, iš tolo šviečia nauja bažnyčia.

„Man tai – staigmena. Tik Emilija Brajinskienė prasitarė prieš pat šventę. Malonu, ačiū visiems. Manau, kad gal kai kam ir padėjau. Kodėl taip elgiuosi? Gyvenu pagal senelio receptą – jeigu nori gerai gyventi, reikia dešimt procentų pelno atiduoti bažnyčiai arba neturtingiems žmonėms, tada ir viskas gerai seksis“, – savaitraščiui „Radviliškio naujienos“ savo geraširdiškumo priežastį atskleidė K. Masilionis, negailėjęs gerų žodžių Šeduvos miesto seniūnui Justinui Praniui.

„Tai – labai geras, jautrus žmogus, negailintis dėmesio žmonėms. Jeigu reikia patvarkyti kelią – nereikia skambinti keletą kartų“, – šypsojosi ūkininkas, į šventę atsiimti Garbės piliečio regalijų atvykęs ne tuščiomis, o su dovanomis seniūnui.

Garbės piliečio regalijos – ir orkestro vadovui

Didžiulėmis ovacijomis ant scenos sutiktas ir muzikos mokytojas, orkestro vadovas Kęstutis Meškauskas, kuriam taip pat suteiktas Šeduvos miesto Garbės piliečio vardas.

Ilgametis vienintelio Radviliškio rajone gyvuojančio pučiamųjų instrumentų orkestro vadovas, Šeduvos gimnazijos muzikos mokytojas metodininkas, 1981 metais baigęs Lietuvos valstybinės konservatorijos tūbos klasę, nuo 1985 metų vadovauja orkestrui, kuriame groja ne tik 3-12 klasių moksleiviai, bet ir suaugusieji.

Nuo 1990 metų orkestras dalyvauja visose pasaulio lietuvių, respublikinėse ir moksleivių dainų šventėse. Šiais metais orkestras taip pat yra pasaulio lietuvių dainų šventės „Vardan tos…“ dalyvis. Nuo 2002 metų dalyvauja Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionatuose.

K. Meškausko iniciatyva Šeduvos mieste surengtas respublikinės orkestrų šventės „Vario audra“ finalinis koncertas. K. Meškauskas su orkestru geranoriškai talkina Šeduvos miesto seniūnijai bei kultūros ir amatų centrui organizuojant renginius, šventes, eitynes.

Ir miestą gimtadienio šventėje su orkestru sveikinęs, ir svečius iškilmingai parko prieigose, o vėliau ir prie scenos sutikęs K. Meškauskas savaitraščiui „Radviliškio naujienos“ prisipažino nesitikėjęs tokios garbės: „Sužinojau prieš keletą valandų iki renginio. Nežinau, ar nusipelniau, bet labai džiaugiuosi. Visiems labai ačiū. Darbas – nėra lengvas, tačiau labai mylimas. Ko palinkėčiau Šeduvai? Gyvuot, gyvuot ir neišlakstyti. Čia užaugo vaikai, anūkai. Tai savas, mylimas kraštas, kuris nuolat gražėja, tobulėja“.

K. Meškauską sveikino ne tik atvykę Seimo nariai, rajono meras Antanas Čepononis, Šeduvos miesto seniūnas, bet ir galybė šeduvių bei patys artimiausi – šeimos nariai.

Įdomu tai, kad visa K. Meškausko šeima – neatsiejamai susijusi su muzika. Štai orkestre, kuriam jis vadovauja, groja ir sūnus Kęstutis bei anūkai Jovaras ir visus savo nuostabiu balsu koncertuose jau spėjęs sužavėti Rapolas, o marti Aurelija vadovauja kultūros ir amatų centro moterų chorui „Bongo“.

„Tėtis labai daug metų atidavė miestui, mokyklai, vadovauja orkestrui, kuris užima aukštus reitingus visos Lietuvos mastu. Labai juo didžiuojuosi. Orkestre nuo šeimyninių ryšių atsiribojame, senelis anūkams ir man nenuolaidžiauja“, – juokėsi muzikos mokytojo ir orkestro vadovo sūnus.

Linksmybės užsitęsė iki pat paryčių

Po iškilmingų sveikinimo kalbų ir Garbės piliečių pagerbimo ceremonijos Šeduvoje prasidėjo tikros linksmybės, trukusios iki pat paryčių. Visus žavėjo ne tik viduramžių riterių turnyras, bet ir folkloro ansamblių koncertas „Joninių sakmė“, kuriame dalyvavo Šeduvos kultūros ir amatų centro folkloro ansamblis, Biržų krašto jungtinis Anglininkų ir Užušilių folkloro ansamblis „Sodiečiai“ bei gimnazijos folkloro būrelis „Malūnėlis“.

Šventės dalyviai ne tik mėgavosi gražia muzika, bet ir pynė vainikėlius, kuriuos vėliau plukdė Niauduvos upe, būrėsi iš žolių, degino Joninių laužą.

Linksmybių netrūko ir popmuzikos grupių koncerte. Visus linksmino Šeduvos Erichas Burbulis ir Telšių muzikantas Gintaras Sabeckis, projektas „Hiperbolė tribute“, grupės „69 danguje“ ir „Arka“, o vidurnaktį padangę nušvietė įspūdingi fejerverkai. Tačiau net ir po jų žmonės neskubėjo skirstytis, tad linksmybės užsitęsė iki pat paryčių.