Šeduvoje pagerbtas žydų atminimas

Aušra LAURINKIENĖ

Rugpjūčio 30-osios popietę į Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią rinkosi ne tik šeduviai, bet ir neįprasti svečiai – iš įvairiausių pasaulio kampelių sugužėję žydų tautybės moterys ir vyrai. Pastarųjų galvas, pagal tradicijas, tapusias įstatymu, dengė kipos, dar kitaip vadinamos jarmulkėmis, – maži apvalūs galvos apdangalai.

„Taip, labai neįprasta katalikų bažnyčioje laikyti Mišias už žydus, tačiau tai parodo tautų vienybę. Mes juk vienodai meldžiamės už visus“, – savaitraščiui „Radviliškio naujienos“ atskleidžia bažnyčios prieigose maldai susirinkusius žmones sveikinęs Šeduvos klebonas Virginijus Kazaitis.

Tiesa, Mišios visgi buvo laikomos taip, kaip to reikalauja liturgija, o jas laikė ne tik vietos klebonas, bet ir visi Radviliškio dekanato kunigai bei pats Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis.

Žydai mirties nepuošia

Toks dėmesys žydams – ne be priežasties. Įvairiuose šalies miestuose ir miesteliuose, kuriuose prieš 75-erius metus buvo išžudyti žydai, rugpjūčio 30-ąją buvo ir vėl garsiai prabilta apie skaudžią šios tautos istoriją. Ne išimtis – ir mūsų kraštas. Šeduvoje, kur žydų atminimą itin puoselėja Šeduvos žydų memorialinis fondas, aplankytos masinės žudynių vietos Pakutenių ir Liaudiškių miškuose, senosios Šeduvos žydų kapinės, sukalbėtos mirusiems skirtos maldos jidiš kalba.

Šeduvos žydų memorialinio fondo direktorius Jonas H. Dovydaitis, atradęs kelias laisvas minutes ir pokalbiui su „Radviliškio naujienomis“, atskleidžia, kad žydai turi įdomių tradicijų, kurios katalikams gali pasirodyti keistos: „Prie įėjimo į senąsias Šeduvos žydų kapines matėte akmenėlius ir paruoštą vandenį. Visa tai turi gilią prasmę. Skirtingai nuo katalikų žydai į kapines gėlių neneša. Jie galvoja, kad mirties puošti neverta. Tai yra atkeliavę ir iš senųjų tradicijų. Juk ten, kur jie gyveno, gėlė buvo prabanga, o aplink plytėjo uolynai. Kam skirtas vanduo? Kad po apsilankymo kapinėse ir tiesiogine, ir perkeltine prasme būtų galima nusiplauti rankas“.

Apie senąsias Šeduvos žydų kapines esame rašę jau ne kartą. Čia suskaičiuojama per tūkstantį antkapių. Daugiau kaip keturi šimtai atgulusių amžinojo poilsio – žinomi fondo atstovams, kurie sako, kad senosiose žydų kapinėse atgulę – laimingi žmonės. Jų teigimu, čia palaidoti ne tragiškai žuvę, o savo gyvenimą nugyvenę žydai.

Tačiau pirmąkart prabilta ir apie planus dar šiek tiek patvarkyti kapinių teritoriją. Tiksliau – jų tvorą. „Žydai turi įdomią tradiciją kapinėse įrengti dvejus vartus. Pro vienus reikia įeiti, o pro kitus – išeiti. Pro vienus įeinama su mirusiais, o juos palaidojus gyvieji išeina pro antruosius. Nors ši tvora yra kultūros vertybė, tikimės ir galvojame, kad reikėtų čia įrengti dar vienus vartus. Nes, kaip matote, šiandien jų čia – tik vieni“, – pasakoja Jonas H. Dovydaitis.

Įkurs unikalų visoje Europoje muziejų

Šveicarijos verslininko įsteigtas Šeduvos žydų memorialinis fondas, jau itin daug nuveikęs šiame krašte, ir toliau puoselėja Šeduvos žydų atminimą. Sutvarkius senąsias vietos žydų kapines, dabar užsimota Šeduvoje įkurti muziejų.

Tikriausiai kiekvienas istorija besidomintis rajono gyventojas žino, kad devynioliktajame amžiuje daugiau nei pusė Šeduvos gyventojų buvo žydai. Jie dominavo pagrindinėse ūkio veiklos srityse, o Šeduvoje veikė net keturios sinagogos. Didesnė dalis namų aplink turgavietę priklausė žydams, o beveik kiekviename name buvo po mažą krautuvėlę arba dirbtuvę. Turgaus aikštės gale, prie Vėriškių gatvės, stovėjo dvi žydų sinagogos: viena mūrinė, kita medinė, buvo įsikūręs žydų bankas.

Siekdami įamžinti Šeduvos žydų istoriją, Šeduvos žydų memorialinio fondo atstovai pasisiūlė patys savo lėšomis kitapus kelio nuo kapinių pastatyti muziejaus pastatą, jį įrengti ir apstatyti baldais, o tada padovanoti Radviliškio rajono savivaldybei. Panašu, kad planas virsta realybe.

Šeduvos žydų memorialinio fondo steigėjas Sergejus Kanovičius „Radviliškio naujienas“ patikina, kad jau visai netrukus viešai bus paskelbta visa informacija: „Kol kas plačiai pasakoti nenoriu, tačiau jau greit surengsime spaudos konferenciją, kurioje pristatysime unikalų visoje Europos muziejų. Tokio tikrai niekur nėra. Ir jis iškils čia, Šeduvoje. Šiuo metu vyksta muziejaus koncepcijos parengimas. Ji – beveik parengta. Muziejus kuriamas Šeduvos istorijos pagrindu, tačiau pasakos ir kitų miestelių istorijas. Neišvengsime katastrofos ir skausmo, tačiau pabandysime papasakoti tų žmonių istorijas, gyvenimus“.

Svečių gretose – ir nekenčiamiausias žydas Lietuvoje

Susirinkus į 75-ąsias Šeduvos žydų bendruomenės sunaikinimo metines Šeduvos žydų memorialinio fondo direktorių itin džiugino tai, kad prie minėjimo dalyvių prisijungė ne tik šalies Premjeras, bet ir Prezidentūros, devynių ambasadų atstovai: „Sulaukėme svečių iš Amerikos, Ukrainos, Estijos, Latvijos, Vengrijos ir kitų šalių. Gera matyti ir Šeduvos miesto žmones, kurie taip pat susirinko paminėti šią skaudžią sukaktį“.

Vienas iš išskirtinių svečių, kaip sako susirinkusieji, – tai nekenčiamiausiu žydu Lietuvoje pramintas Efraimas Zuroffas. Ne paslaptis, kad jo įkurtas fondas jau daugelį metų išaiškina asmenis, kurie prisidėjo prie žydų tautos naikinimo.

Iš Amerikos atvykusį svečią atlydėjusi Rūta Vanagaitė, išleidusi skandalingąją knygą „Mūsiškiai“, pasakoja, kad Efraimas Zuroffas 25-erius metus važinėjo į Lietuvą ir bandė priversti kalbėti lietuvius apie tai, kad kai kurie lietuvių tautos atstovai šaudė žydus: „Jis siekė, kad jie turėtų būti nuteisti, kol buvo gyvi, tačiau niekas to Lietuvoje nepadarė. Lietuva, kaip sako Efraimas, pats nesėkmingiausias jo projektas, kuriame jis nieko nepasiekė. Kai rašiau knygą, kartu keliavome per Lietuvą. Tai buvo kelionė su priešu. Juk aš esu lietuvė ir mano protėviai tame lyg ir dalyvavo, o jo proseneliai – aukų atstovai. Turėjome lyg ir vienas kito nekęsti. Ir taip buvo iš pradžių, tačiau per kelionę atradome daug bendrų taškų ir aš supratau jo poziciją, o jis – Lietuvos“.

Iš tiesų, Šeduvoje svečiavęsis E. Zuroffas „Radviliškio naujienas“ tikino matantis, kad Lietuva žengia milžinišką žingsnį į priekį ir kad lietuviai galų gale pripažįsta, kad žydai yra ne šiaip sau žydai, ne tarybiniai piliečiai, o Lietuvą gerbę ir mylėję šios šalies piliečiai: „Mano močiutė gimė Šeduvoje, tad man šis apsilankymas – labai asmeniškas. Žinoma, būčiau atvykęs net ir tuo atveju, jei ji čia ir nebūtų gimusi. Esu laimingas būdamas čia ir matydamas, kad čia padaryta tiek daug žydų atminimui – pastatytas paminklas, išsaugotas žuvusių žydų atminimas. Kartu su Rūta Vanagaite siekiame pakeisti žydų įvaizdį. Kai tai nutiks, viskas pasikeis“.

Bendruomenė išnyko per… pusdienį

Kalbėdamas apie Šeduvos žydų bendruomenę, Šeduvos žydų memorialinio fondo steigėjas S. Kanovičius sako per minėjimą galvojęs apie galybę dalykų: „Apie žmones, jų gyvenimus. Apie tai, kad viskas nutrūko per labai trumpą laiką. Galima sakyti, per nežmoniškai trumpą. Juk tam, kad bendruomenė būtų išnaikinta, pakako tiek laiko, kiek mes šiandien esame čia, Šeduvoje, – pusdienio. Mažųjų štetlų skirtumas nuo Kauno devintojo forto ar Vilniaus geto yra tas, kad bendruomenės gyventojai geto nepasiekė, tačiau jie išnyko vėliau. Nuo karo pradžios prabėgus mėnesiui ar vos daugiau“.

Apie skaudų tautiečių likimą sako susimąstęs ir minėjime dalyvavęs Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas Josifas Buršteinas: „Kaskart, kai dalyvauju tokiuose minėjimuose, aš susimąstau, kas būtų, jei būčiau gimęs anksčiau. Nesuvokiu, kaip buvo galima žmogui iškęsti tą siaubą. Apima blogas jausmas“.

Tą patį sako ir 84-erių metų šiaulietis žydas Chaimas Šeras: „Kokios užplūsta emocijos? Žinote, galvoju apie tai, kad turėjau bėgti, kai man buvo vos devyneri. Su tėvais pabėgome… Ketverius metus Saransko srityje ubagavome – ištiesę ranką ėjome per kaimus, per Užgavėnes kapinėse rinkome čia žmonių atneštus blynus mirusiesiems… Grįžau suaugęs ne pagal metus. Vedžiau lietuvaitę. Dabar tų tradicijų, kokių laikėmės šeimoje, kai buvau vaikas, jau nebelikę. Šiauliuose turime bendruomenę, susirenkame į sinagogą, kuri – vos aštuonių kvadratinių metrų kambarys, Švenčiame „šabatas“ (šeštadienius – aut. past.). Ilgą laiką bijojome kalbėti apie tai, kad esame žydai. Baimė atslūgo tik tada, kai pajutome, kad esame nebaudžiami, išdrįsome prabilti. Tačiau per minėjimus tas blogas jausmas sugrįžta“.