Šeduvos vardas išgarsės visame pasaulyje

Aušra MIKŠIENĖ

„Gailu patikėti, bet nuo šiol šiai pražudytai genčiai lemta atgimti ir gyvuoti tik teisingame, iškentėtame žodyje ir nepaperkamoje atmintyje, todėl niekam nepavyks nuslopinti mūsų negęstančios meilės ir dėkingumo protėviams. Nes tą, kas užmiršta mirusiuosius, ir patį pamirš jo palikuonys“, – šie žodžiai iš rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus romano „Miestelio romansas“ kartu su simboline kapsule gegužės 4-ąją Šeduvoje surengtoje „Dingusio Štetlo“ muziejaus statybų pradžiai skirtoje ceremonijoje atgulė vietoje, kurioje jau 2020 metais iškils didingas ir unikalus Šeduvos žydų muziejus.

„Žmogų galima nužudyti, atimti ir išdalinti jo turtą, sudeginti jo maldos namus, bet neįmanoma nužudyti atminimo apie jį. Lietuvos žydai ir jų palikimas negali gyventi tik minėjimuose ir iškilmingose proginėse kalbose, kad ir kokios gražios jos būtų. Po Lietuvos dangumi mes palikome pėdsakus. Ir šitas muziejus juos įamžins“, – į ceremoniją susirinkusiems garbiems svečiams iš įvairiausių pasaulio kampelių kalbėjo projekto vadovas ir Šeduvos žydų memorialinio fondo steigėjas Sergejus Kanovičius.

Analogų pasaulyje neturintis projektas

Būtent simbolinės kapsulės įleidimas į žemę gegužės 4-ąją Šeduvoje paskelbė analogų pasaulyje neturinčio projekto – moderniausiomis technologijomis paremto litvakų miestelių istorijos, kultūros bei atminimo muziejaus „Dingęs Štetlas“ („Dingęs miestelis“ išvertus iš jidiš kalbos, – aut. past.) statybų pradžią.

Ne paslaptis, kad tragišką ir neatstatomą praradimą Lietuva patyrė holokausto metais, kai žydų bendruomenė buvo brutaliai sunaikinta. Vėlesniais metais, karui pasibaigus, jidiš kalba buvo nutildyta, senos žydų kapinės – apleistos, tad neabejojama, kad Šeduvoje iškilsiantis 3 tūkstančių kvadratinių metrų ploto muziejus taps interaktyviu paminklu prarastai žydų bendruomenei, išnykusių štetlų gyvenimo prisiminimu.

Muziejuje bus atkurtas kažkada vienos iš didžiausių Europoje žydų diasporos miestelių gyvenimas. Tikrų Šeduvoje gyvenusių žydų gyvenimo istorijų pavyzdžiu bus pristatytas tipinės Lietuvos žydų šeimos gyvenimas ir tradicijos, litvakų mokslo reikšmė, kultūriniai, socialiniai ir politiniai judėjimai, jų plėtojami verslai bei užsiėmimai.

Muziejaus lankytojai susipažins ir su tragiška Lietuvos ir Šeduvos istorijos dalimi, kai Antrojo pasaulinio karo metais štetlo gyventojų gyvybės buvo nutrauktos netoliese esančiose trijose holokausto vietose.

„Šio muziejaus atsiradimas suteiks galimybę čia atvykti ne tik Lietuvos, bet ir Europos bei viso pasaulio žydams ir susipažinti su nueitu keliu. Tikiuosi, kad tai bus visiškai naujas požiūris į buvusį susipriešinimą, kada vieni kitus bandėme įtarinėti ir smerkti. Šiandien – susitaikymo diena, juk gyvename vieną kartą ir negalime nusisukti nuo istorijos“, – likus vos kelioms minutėms iki ceremonijos pradžios savaitraščiui „Radviliškio naujienos“ sakė rajono meras A. Čepononis.

Muziejaus iniciatoriams – Prezidentės padėkos ir sveikinimo žodžiai

Į darbų pradžią skelbiančią ceremoniją Šeduvoje susirinko ne tik Lietuvos ir pasaulio žydų bendruomenės nariai, bet ir aukščiausi Lietuvos valstybės vadovai – Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, Seimo nariai. Istorinio momento liudininkais tapo ir Radviliškio rajono savivaldybės vadovai, užsienio šalių ambasadoriai.

Nors šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė ceremonijoje nedalyvavo, jos patarėja Marija Dautartaitė atvyko su šalies vadovės sveikinimo žodžiais: „Su simboline kapsule prasideda ne tik unikalaus muziejaus statyba. Čia atkuriama svarbi Lietuvos istorijos dalis apie žydų bendruomenę ir tragišką jos likimą. Vis dėlto, pirmiausiai šis muziejus pasakos apie gyvenimą. Lietuvos piliečius litvakus, čia kūrusius savo pasaulį, mažą miestelį – štetlą. Šeduva, kaip ir daugybė kitų Lietuvos miestelių, prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo ir lietuvių, ir žydų namai. Šiandien, entuziastų pastangomis, žydiškas paveldas ir kultūra sugrįžta į Šeduvą. „Dingusio Štetlo“ muziejaus projektas iš užmaršties prikels buvusių kaimynų, draugų, pažįstamų vardus ir veidus, jų papročius ir tradicijas. Dėkoju visiems, kas ryžosi šiam dideliam darbui ir į Šeduvą grąžina štetlo dvasią“.

S. Skvernelis: „Turime įsiklausyti į Lietuvos ir Šeduvos žydų istoriją“

Šalies Premjeras S. Skvernelis pasidžiaugė, kad Šeduva tapo skirtingų tautų, skirtingų likimų įprasminimo simboliu: „Džiugu, kad daugėja pavyzdžių, kurie grąžina duoklę žydų indėlio svarbai Lietuvos valstybingumo raidos metu. Kurdami atvirą visuomenę, turime įsiklausyti į Lietuvos ir Šeduvos žydų istoriją, jos palikimą. Nuoširdžiai apgailestauju, kad istorinę mūsų tautų sugyvenimo tradiciją apjuodino holokaustas Lietuvoje. Tai mūsų tautos skausmas, iš kurio galima amžinai mokytis“.

Susirinkusiuosius sveikino ir Seimo Pirmininkas V. Pranckietis, kurio teigimu, jo tėtis mokėsi ir žaidė su tais žmonėmis, kurių šiandien tarp mūsų jau nebėra: „Jie visi turėjo vieną bendrą pavadinimą – šeduviai. Šiandien susirinkome liudyti milijonų žmonių, kurie dvidešimtojo amžiaus viduryje tapo beteisiais, gyvenimą. Istorijos nepakeisime. Ją galime tik užrašyti ir atskleisti. Esame čia tam, kad ji būtų vis labiau atskleidžiama. Turime padaryti viską, kad istorija būtų užrašyta, pažymėta. Dėkoju visiems, kurie prisidėjo prie muziejaus kūrimo. Visi mes, o ypač šeduviai, turėtų surinkti dar daugybę eksponatų ir tegul visas pasaulis atvažiuoja čia“.

JAV ambasadorė pabrėžė Lietuvos pažangą išsaugant žydų paveldą

„Dingusio Štetlo“ muziejaus statybų pradžiai skirtoje ceremonijoje kartu su daugybe garbių svečių dalyvavusi Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadorė Anne Hall pabrėžė, kad Lietuva padarė didžiulę pažangą išsaugant žydų paveldą, kultūros objektus, statant memorialus, tiriant istoriją, skleidžiant žinią per edukacinius projektus ir skatinant atvirą bei nuoširdų dialogą apie praeities įvykius.

„Šis projektas – unikalus. Jis primins ateities kartoms apie tai, kas prarasta. Apie tai, kaip čia šimtmečius gyveno žydų tauta ir apie jų klestinčią kultūrą. Kalbant apie holokaustą, mes turime prisiminti viską, kas prarasta. Noriu padėkoti ne tik muziejaus atsiradimo iniciatoriams, bet ir Šeduvos bendruomenei, kuri įsileido projektą į savo kraštą. Tai – nuostabus Lietuvos kampelis ir neabejoju, kad čia išvysite daug amerikiečių, kurie atvyks į muziejų „Dingęs Štetlas“. Smagu, kad vienas iš šio projekto rėmėjų yra Niujorko dizaino kompanija, dirbusi su daugybe svarbių projektų. Vienas iš tokių – memorialinis holokausto muziejus Vašingtone. Nekantrauju čia sugrįžti ir pamatyti jūsų visų nuostabaus darbo rezultatus“, – ceremonijoje kalbėjo JAV ambasadorė.

„Šeima ir berniukas sudegė holokausto žaizdre, liko tik ši plokštelė“

Jau aišku, kad tarp 2020 metais duris Šeduvoje atversiančio muziejaus eksponatų gulės žymaus dokumentinių filmų režisieriaus, šiuo metu kuriančio filmą apie Šeduvos žydų bendruomenę, Sauliaus Beržinio Sergejui Kanovičiui ceremonijos metu įteikta plokštelė. Joje įrašytos žymaus žydų kantoriaus, emigravusio į Niujorką, Mordechajaus Heršmano giesmės, kurias mėgo dainuoti vienas žydų berniukas.

„Kaip man pasakojo viena šeima, berniukas dienų dienas sukdavo šitą plokštelę ir giedodavo kartu su Heršmanu. Šeima ir berniukas sudegė holokausto žaizdre, liko tik ši plokštelė, kurią gavau kaip palikimą. Supratau, kad nėra geresnės vietos šiai plokštelei, negu čia iškilsiančiame muziejuje“, – įteikdamas plokštelę Šeduvos žydų memorialinio fondo steigėjui kalbėjo režisierius.

Pats S. Kanovičius, vis pabrėžęs, kad muziejaus atsiradimas Šeduvoje – ne jo vieno nuopelnas, dėkojo Šeduvos žmonėms už pagalbą ir geranoriškumą, Šeduvos seniūnijai ir Radviliškio savivaldybei bei merui Antanui Čepononiui – už glaudų bendradarbiavimą: „Nuoširdžiai dėkoju visai muziejų kuriančiai tarptautinei komandai – Suomijos architektui Raineriui Mahlamaki, Augustui Audėjaičiui ir jo kolegoms, JAV dizaino įmonei „Ralph Appelbaum Associates“, Šveicarijos statybų priežiūros įmonei „ECAS“ ir Davidui Duffy, Šeduvos Žydų memorialinio fondo direktoriui Jonui Dovydaičiui, gausiai tarptautinių konsultantų komandai ir muziejaus kuratorei Mildai Jakulytei bei jos kolegoms, daktarei Eglei Bendikaitei, Sauliui Kubriui, statybos priežiūros įmonei „Ekspertika“ ir Kastyčiui Skiečiui, statybos įmonei „Agentus“. Dėkoju ir mecenatams, be kurių sunkaus darbo ir finansinės paramos šitas projektas būtų neįmanomas“.

Į Šeduvą – iš tolimosios Australijos

Žydų muziejaus atsiradimas – reikšmingas įvykis viso pasaulio žydams. Tad nenuostabu, kad specialiai į ceremoniją kai kurie iš jų atvyko iš tolimiausių pasaulio kampelių. Vienas iš tokių svečių – žydų paveldo tyrinėtojas Eli Rabinovičius, gimęs Pietų Afrikoje, Keiptaune, o šiuo metu gyvenantis Australijos Perth mieste.

Kaip pasakojo pats E. Rabinovičius, 1811 metais jo protėvis buvo vienas iš pirmųjų, išvykusių iš Lietuvos į Jeruzalę. Jos senamiestyje jis sėkmingai įkūrė litvakų bendruomenę. Būdami atsparūs, litvakai pasiekė reikšmingų laimėjimų. Šeimos nariai įkūrė gyvenvietę, išleido pirmąjį laikraštį hebrajų kalba, pastatė sinagogą ir įkūrė farmacijos įmonę.

Pasak E. Rabinovičiaus, daug litvakų vėliau emigravo į Pietų Afriką, taikliai vadinamą „Aukso žeme“, o dažnai žydų gyvenimas mažuose Pietų Afrikos miesteliuose atrodė kaip du vandens lašai panašus į litvakų gyvenimą štetle. Daugelis persikėlėlių su šeimomis jautėsi laimingi bei saugūs naujoje aplinkoje.

„Dažnai girdėjome pasakojant apie tėviškę, apie daug šimtmečių trukusį turtingą žydų kultūrinį gyvenimą Lietuvoje. Tiems litvakams, kurie išvyko iš Lietuvos prieš holokaustą, iš tiesų pasisekė. Daugiau nei 95 procentai Lietuvos žydų buvo nužudyti holokausto metu. Tai daugiau, negu bet kurioje kitoje šalyje. Noriu suprasti savo šeimos likimą žydų kultūros istorijos ir šio regiono kultūros kontekste. Būdamas čia galiu pats išgirsti praeities aidą, aptikti praeities pėdsakus, užuominas, bylojančias apie tai, kad litvakų čia būta“, – pasakojo žydų paveldo tyrinėtojas, nuo 2011 metų kasmet apsilankantis Lietuvoje.

Muziejus taps švyturiu, padėsiančiu pritraukti litvakų diasporos atstovų

Tiesa, kelionės į mūsų šalį nėra vien tik smalsumo patenkinimas. Savo atradimais E. Rabinovičius dalijasi asmeniniame tinklaraštyje, o taip pat – 35-iose Lietuvos Štetlo interneto svetainėse, kurioms rašo ir kurias administruoja. Be to, E. Rabinovičius dirba pedagoginį darbą su 14-18 metų jaunuoliais, besimokančiais Kėdainių, Kalvarijos ir Vilniaus mokyklose, kuriose dėsto žydų kultūros istoriją, kalba apie holokaustą iš žydiškosios perspektyvos, taip pat vadovauja šių mokyklų ir mokinių bendradarbiavimo užsiėmimams visame pasaulyje.

„Pastaruoju metu vis daugėja straipsnių ir knygų apie šeimų istorijas ir žydų gyvenimą štetle. Tai padeda išsaugoti istoriją gyvą, nes kitaip ji būtų pamiršta. Ir aš prisidedu prie istorijos išsaugojimo. Visas šias pastangas vainikuos šio nuostabaus muziejaus atidarymas. Jis įsikurs pačiame litvakų pasaulio centre. Apsilankę muziejuje, galėsime geriau pažinti praeitį, pažvelgdami į istoriją, susipažinsime su objektų ir artefaktų kolekcija, kuri suteiks įžvalgų apie mūsų protėvių kultūrą, religiją, kasdieninius darbus bei šeimyninį gyvenimą. Sužinosime apie jų puoselėtas vertybes iš kasdieninio gyvenimo nuotrupų, turėtų bei naudotų daiktų. Muziejus atspindės daugelį amžių gyvavusių Lietuvos štetlų klestėjimo laikus ir jų svarbą. Šis muziejus taps švyturiu, kuris padės išsaugoti istoriją ir pritraukti daug litvakų diasporos atstovų, kurie aplankys Lietuvą ir kaip aš, ieškos galimybių susipažinti su paveldu“.