Seniūnams nebereikės dirbti šungaudžiais

Aušra MIKŠIENĖ

Valkataujantys gyvūnai – itin opi problema visoje šalyje. Radviliškio rajonas – ne išimtis. Gyventojai neretai seniūnus užverčia pranešimais apie pakelėse ar kaimuose lakstančius beglobius keturkojus.

„Visko būna. Važiuojame, gaudome. Kartais keturkojai jau būna sulaukėję, agresyvūs, o kartais – baukštūs ir išsiilgę švelnumo“, – sako Grinkiškio seniūnė Giedrė Bložienė. Jos teigimu, situacija itin pablogėja pavasarį, kai didmiesčių gyventojai, nebeišgalėdami ar tiesiog nebenorėdami rūpintis augintiniais, juos atveža į kaimiškąsias vietoves ir palieka likimo valiai.

Atsikrato be gailesčio

Grinkiškio seniūnei antrina ir Baisogalos seniūnas Romas Kalvaitis, kurio teigimu, vienas toks itin dažnų niekšybių kampelis – Diauderių kaimo pušynas.

Tuo įsitikinti – nesunku. Pakanka apsilankyti Baisogalos seniūnijos Diauderių kaimo gyventojos Janinos Šarauskienės kieme, kuriame šiandien karaliauja aštuoni šunys ir devynios katės. Sodybos šeimininkės duktė Loreta, laikydama ant rankų vienerių sūnų, šypteli: „O ką darysi? Patys sunkiai verčiamės, tačiau negalime likti abejingi. Išverdame košės, sriubos atlieka… Gyvename netoli pušyno ir matome, kaip žmonės be gailesčio atsikrato savo augintiniais. Atveža ir tiesiog palieka. Kartais šuniuką ar katytę atrandame tiesiog nuėję triušiams pasipjauti žolės, o kartais – tiesiog vaikščiodami“.

L. Šarauskaitė pasakoja, kad mama dirba avių fermoje, todėl yra puikiai įvaldžiusi kirpimo žirkles, kurias teko panaudoti ir atradus siaubingai apleistą šunelį. „Jo kailis buvo toks susivėlęs, kad šuniukas net negalėjo matyti pro kaltūnus ant galvos. Mama nukirpo avių žirklėmis, sutvarkė, parsivedė namo. Žinote, jei visus rastus šuniukus rištume prie būdos, tai čia jų būtų begalė. Neretai šuneliai vaikšto laisvi, tad kartais ir nuklysta toliau. Štai šios dvi kalytės – pačios naujausios mūsų globotinės. Dar labai nedrąsios“, – rodydama ant kalnelio prie žemės prisispaudusias dvi kalytes rodo jauna moteris.

Kreipėsi pagalbos į kauniečius

Loreta sako nė negalėtų suskaičiuoti, kiek iš viso gyvūnų priglaudė per daugelį metų. Vien per pastaruosius trejus metus – šešis šuniukus ir ne vieną kačiuką. „Šis kaimas – netoli kelio Šeduva-Jonava ir yra tikrai dažna stotelė tokiam niekingam darbui. Esu be galo dėkinga Kauno gyvūnų globos organizacijai „Lesė“, kurios atstovė šią vasarą net du kartus atvyko išsivežti keturkojų. Turėjome ir kačių, ir šunų. Viena kalytė neseniai buvo atsivedusi ir septynis šuniukus. Kur juos reikėjo dėti? Kreipiausi pagalbos – atvažiavo, išsivežė ir nepaprašė nė cento“, – džiaugiasi moteris.

Tiesa, nemokamai tai daro ne visi. Štai Baisogalos seniūnas R. Kalvaitis pasakoja, kad kartą į Šiauliuose esančius gyvūnų globos namus nuvežė keturis pagautus valkataujančius šunis ir tuomet, dar litų valiuta, už tai seniūnijai teko susimokėti gana nemenką sumą, siekusią net septynis šimtus litų.

„Kadangi Radviliškio rajono savivaldybė jau ilgą laiką neturi sudariusi sutarties su beglobių gyvūnų organizacijomis, gyventojai kreipiasi į mus. Mes tuomet sukame galvą, ką tokiu atveju daryti. Gyvūnų išvežimas kainuoja nemažus pinigus, tikrai negalime sau leisti tokios prabangos. O ir pagauti tuos keturkojus nėra lengva, neturime tinkamo transporto“, – apmaudo neslepia R. Kalvaitis. Jis sako esantis dėkingas Diauderių kaimo gyventojoms už neabejingumą, tačiau supranta, kad toks krūvis moterims – gerokai per didelis.

Kad beglobiai gyvūnai kelia daug rūpesčių, pabrėžia ir Šeduvos seniūnas Justinas Pranys. Jo teigimu, kartais gerų žmonių dėka paklydę gyvūnai randa savo buvusius šeimininkus arba atranda naujus, tačiau keletą kartų teko ieškoti gyvūnų globos įmonių: „Susidūrus su šia problema rasti sprendimą neretai būna sudėtinga. Mūsų rajone tokių gyvūnų priežiūra niekas profesionaliai neužsiima, jų negaudo ir nepriglaudžia, o iš didžiųjų miestų šungaudžius prisikviesti ir sudėtinga, ir labai brangu“.

Įsisenėjusi problema

Radviliškio rajono meras Antanas Čepononis sako, kad valkataujančių gyvūnų problema rajone – jau gerokai įsisenėjusi: „Vienu metu turėjome sutartį su Klaipėdos, Telšių gyvūnų globos įstaigomis. Tačiau tai – per brangu. 1990-1995 metais tokia prieglauda veikė tik sostinėje, tad kelionė iš sostinės atsieidavo vos ne pusę automobilio. Pasikeitė laikai ir tiek daug valkataujančių šunų mieste dabar nebematome, didelio pavojaus nėra, tačiau tokia sutartis – labai reikalinga. Pavyzdžiui, prieš keletą savaičių bėgiojo rusvos spalvos šuo, puldinėjęs kitus augintinius. Juk negalima nekreipti dėmesio į tokį agresyvų gyvūną, todėl turi būti aiški tvarka, ką tokiu atveju reikia daryti“.

Panašu, kad ši problema Radviliškio rajone greitai bus išspręsta. Savivaldybės administracijos direktorė Jolanta Margaitienė, Radviliškio miesto seniūnas Ernestas Mončauskas ir Savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vyr. specialistė Valentina Grinienė neseniai lankėsi Pakruojyje ir domėjosi galimybe šiame rajone karantinuoti Radviliškio rajone pagautus benamius, suluošintus, agresyvius ar valkataujančius gyvūnus.

„Ieškome galimybių, kaip galima būtų spręsti benamių gyvūnų klausimą pasitelkiant jau veikiančias įmones artimiausiuose rajonuose, nes Radviliškio rajone tokios paslaugos teikiančios įmonės nėra. Norime pabrėžti, kad tai – ne gyvūnų žudymas, o pagalba likimo nuskriaustiems keturkojams. Kalbame apie valkataujančius, sergančius ir agresyvius bešeimininkius gyvūnus. Niekas tikrai nepuls gaudyti ir migdyti tiesiog be pavadėlio į gatvę ištrūkusių šuniukų. Dar itin dažnas atvejis, kai reikia surasti naujus namus be šeimininkų likusiems augintiniams, kai jų šeimininkai iškeliauja Anapilin, o vaikai ar kaimynai nežino, kur dėti be priežiūros likusį keturkojį“, – sakė administracijos direktorė J. Margaitienė.

Sugautiems keturkojams ieško naujų šeimininkų

Kaip savaitraščiui „Radviliškio naujienos“ sako bendrovės „Pakruojo komunalininkas“ direktorius Stasys Lembutis, jau aptartos bendradarbiavimo galimybės, aprodytos patalpos: „Sveikiname Radviliškio rajono iniciatyvą ir esame pasirengę padėti šiuo klausimu. Turime įrengę gyvūnų globos namus pagal visus reikalavimus. Pastatyti erdvūs narvai, patalpos – erdvios ir švarios. Jeigu sulaukiame pranešimo apie valkataujančius gyvūnus – nuvažiuojame, parsivežame ir internete paskelbiame informaciją, ieškome šeimininkų. Terminas – dešimt darbo dienų. Tačiau jeigu gyvūnas yra jaunas, sveikas – globėjų ieškome ir ilgiau. Turime net sąrašą gyventojų, kurie norėtų priglausti vienokį ar kitokį gyvūną. Juk kaimiškosiose vietovėse žmonės neretai nori triukšmadario kieme, kuris bent sulotų atėjus svetimam žmogui“.

Jeigu sutartis bus pasirašyta, anot J. Margaitienės, Pakruojo bendrovei tektų mokėti „už faktą“: „Šuns išvežimas į Pakruojį kainuotų apie 30 eurų, o katės – apie 20 eurų be pridėtinės vertės mokesčio ir, žinoma, būtų priskaičiuojamas papildomas mokestis už nuvažiuotus kilometrus“. Pasak direktorės, kainos nėra mažos, tačiau tai dešimtis, o gal net šimtus kartų pigiau, negu patiems Radviliškyje statytis gyvūnų globos namus, juos išlaikyti, įdarbinti žmones.