Sesers anūkės – lyg tikros dukterys

Aušra LAURINKIENĖ

Dešimties vaikų šeimoje užaugusi Gražionių kaimo gyventoja Danutė Bielskytė, į gyvenimą išleidusi ir keturias savo atžalas, šiandien prie širdies glaudžia aštuonerių Eveliną ir šešerių Emiliją Banionytes.

„Jos man – tikrų tikriausi vaikai, o ir mane vadina mama. Šiandien aš savo gyvenimo be jų tiesiog neįsivaizduoju“, – ašarą iš jaudulio braukia prieš ketverius metus mergaičių globėja tapti nusprendusi geraširdė moteris.

Augina sesers anūkes

Nors globos dokumentus moteris susitvarkė tik 2011 metais, gražuoles šviesiaplaukes mergaites, kaip pati pasakoja, augina nuo pat gimimo: „Istorija – labai liūdna. Net sunku kalbėti, gumulas gerklėje stringa. Mergaičių mama girtuokliauja. Ji – mano sesers dukra. Apmaudu, tačiau ir mano seseriai stikliukas arčiau širdies, nei tikros anūkėlės. Jos abi „pijokauja“ mėnesiais… Norėdama padėti, sesers dukrą su ką tik gimusia Evelina aš priglaudžiau savo namuose… Deja, tuomet prasidėjo tai, ko nesitikėjau…“

Šešiasdešimt penkerių metų D. Bielskytė pasakoja, kad naujagimės mama, kurios vardo dėl suprantamų priežasčių viešai skelbti nesinori, pasprukdavo per kambario langą, palikusi klykiančią mergaitę vienui vieną. „Po kiek laiko paaiškėjo, kad ji laukiasi ir antro vaiko… Taip ji ardė svetimas šeimas… Kol aš rūpinausi Evelina, ji ir vėl pastojo. Neišvijau – padėjau. Tačiau situacija negerėjo, o kantrybė trūko, kai pamačiau, kad ji sužalojo vieną iš mergaičių – Eveliną. Ant veiduko matėsi pirštų žymės, antakis buvo prakirstas, o pilvukas – perpjautas… Mergaitei tuomet buvo vos dveji“, – kraupias detales atskleidžia Danutė.

Atsikratyti baimių padėjo kursai, skirti globėjams

Netekusi kantrybės ir norėdama išgelbėti mergaites nuo tokios neatsakingos ir su motinystės iššūkiais nesusidorojančios mamos, moteris pasiryžo tapti globėja: „Mažyles norėjo išvežti į vaikų globos namus. Nedaviau, labai verkiau. Išklausiau visus globėjams privalomus kursus. Juose išsisklaidė visos mano baimės. Ko labiausiai bijojau? Kad paaugusios mergytės išeis ir pas mane nebegrįš… Tačiau supratau, kad aš turiu joms padėti, kad tai – mano likimas“.

Šiandien D. Bielskytė šį sprendimą vadina vienu iš geriausių, kokius tik teko priimti: „Išauklėjau tris savo sūnus, vieną dukterį, tad nebijojau dar poros vaikų namuose. Aš jas pamilau, juk sūpavau nuo pat gimimo. Šiandien jos mane vadina mama. Man jos – tikros dukterys. O labiausiai džiugina tai, kad jas myli visa mano šeima. Vaikai, kai svarsčiau, ar tapti globėja, mane labai palaikė. Mergaites ypač myli mano sūnus Vitalijus, kuris joms negaili nei dovanų, nei tėviškos šilumos“.

Nėra laiko net sirgti

Globėja su ašaromis akyse pasakoja, kad ir Evelina, ir Emilija – labai geros, darbščios mergaitės: „Jos vis skuba man padėti. Jei grįžusios namo sužino, kad šiandien dar nešluosčiau dulkių ar neploviau grindų – kaip mat pradeda darbuotis. Jos man – atgaiva sielai ir kūnui. Juokauju, kad aš net nebesergu. Neturiu tam laiko. Turime nemenką gyvulių ūkį – jaučių, kiaulių, vištų ir kalakutų, tai nėra kada tinginiauti. Vis sukuosi prie puodų, skalbyklės, skubu į tvartą. Noriu, kad mergaitės būtų laimingos“.

Išties, nors D. Bielskytės namai prabanga nekvepia, juose – jauku ir šilta. Vos tik atvėrus duris, pasitinka spragančių malkų garsai, akis užkliūva už pietums ištraukto mėsos gabalo. Moteris kiek nurausta: „Atleiskite, užklupote netikėtai, net grindų nespėjau baigti šluostyti“.

Tik nuraminta, kad ne tvarkos atvykome tikrinti, o pakalbėti apie mergaites ir sprendimą tapti globėja, moteris atsikvepia: „Žinote, visokių komentarų būta. Kai kurie už nugaros kalbėjo, kad man reikia tik pinigų. Tačiau tikrai ne juose esmė. Aš žinau, kad myliu mergaites lyg savas. Man to užtenka“.

Paklausta, kaip su mergaitėmis šiandien elgiasi jų mama, Gražionių kaimo gyventoja neslepia, kad jų nesieja jokie ryšiai: „Ji nuolat girtauja ir turi dar vieną vaiką. Jam – vos treji metukai, nemoka net ant puoduko sėsti, o iš darželio ji, būdama girta, apie šešis ar septynis kilometrus jį veža dviračiu. Baisu, kad vieną dieną kas nenutiktų. Kraupu, kad yra tokių motinų kaip ji. Važiuodama griūva, o vaikas jos jau net bijo. Į šią situaciją ir tokį mamos elgesį dėmesį tikrai turėtų atkreipti socialiniai darbuotojai ir vaiko teisių specialistai. Aš, deja, kad ir kaip norėčiau, visų vaikų neišgelbėsiu. O tiems, kurie svarsto tapti globėjais, noriu pasakyti tik viena – nebijokite. Juk vaikų meilė, kurios sulauksite už suteiktą pastogę, šiltą apkabinimą ir savo jausmus, yra neapsakomas atlygis. Nė dienos nesigailėjau ir tikrai nesigailėsiu dėl šio savo sprendimo. Evelina ir Emilija – mano mylimi angelai“.

Padėkime užaugti likimo nuskriaustiems vaikams

Artėjant didžiosioms metų šventėms kiekvienam iš mūsų derėtų pagalvoti apie tuos, kuriems gyvenimas yra negailestingas. Radviliškio rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius kviečia apsispręsti padėti be tėvų gyvenantiems vaikams ir auginti beglobius vaikus savo namuose.

Pasiryžusieji tapti globėjais turėtų kreiptis į Vaiko teisių apsaugos skyrių ir pareikšti norą. Tuomet asmenys bus įvertinti, ar yra tinkami tapti globėjais, lankys kursus. Po socialinių darbuotojų įvertinimo jie galės rašyti prašymą ir į savo namus priimti likimo nuskriaustus vaikus.

Anot Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiojo specialisto Algimanto Augulio, svarbiausia – žmogaus kompetencija: „Pagrindinis kriterijus, ar žmogus yra tinkamas tapti globėju: gyvenimo sąlygos turi būti tinkamos ir žaidimui, ir gyvenimui, tačiau tai nėra lemiamas faktorius. Svarbiausia, kad vaikas jaustųsi saugus ir artimas toje šeimoje, kurioje gyvena“.