„Tirpstančiai“ Jaunimo mokyklai gresia uždarymas

Aušra MIKŠIENĖ

Praėjusių metų rugsėjį Radviliškio jaunimo mokyklos duris pravėrė vos 57 mokiniai. Tai kone dvidešimčia moksleivių mažiau nei 2016-ųjų mokslo metų pradžioje ir beveik perpus mažiau negu dar ankstesniais metais. Rajono valdžia, surengusi susitikimą su Švietimo skyriaus atstovais ir mokyklos vadovybe, nusprendė rajono Tarybai siūlyti nuo kitų mokslo metų šią ugdymo įstaigą uždaryti.

„Vasario 27-ąją sužinosime, ką nuspręs rajono Taryba. Mūsų mokykla, ne paslaptis, turi neigiamą įvaizdį visuomenėje. Esame lyg bausmės vieta neklusniems, pamokų lankyti nenorintiems vaikams. Galbūt ir tai turi įtakos vaikų skaičiaus mažėjimui, tačiau nepamirškime ir bendros situacijos, kad daugelis mokyklų tuštėja. Dar praėjusį rugsėjį buvome tikri, kad egzistuosime, tačiau dabar, panašu, laviruojame ant išlikimo ribos“, – sako tokia situacija nesidžiaugianti Erika Spietinienė, laikinai einanti Radviliškio jaunimo mokyklos direktorės pareigas.

Su 57 mokiniais dirba 21 pedagogas

Šiuo metu Radviliškio jaunimo mokykloje sukomplektuotos šešios klasės. Su jungtinės 5-7 klasės moksleiviais, vienos aštuntos klasės, dviejų devintų ir dviejų dešimtų klasių mokiniais dirba dvidešimt vienas pedagogas: aštuoniolika pirmaeilėse ir trys antraeilėse pareigose.

Šiandien rajono vadovai neabejoja – geriausias ir ekonomiškai pagrįstas sprendimas yra nuo kitų metų rugsėjo uždaryti Radviliškio jaunimo mokyklą.

„Mes apie mokyklos likvidavimą šiandien kalbame ir veiksmų imamės vėluodami. Tai galėjome daryti ir praėjusiais metais, tačiau norėjome suteikti dar vienerius metus ten dirbantiems mokytojams, kad jie turėtų laiko save atrasti kitose švietimo įstaigose ir, be abejonės, norėjome atrasti vieną iš geriausių kelių, kuriuo turėtume eiti šioje situacijoje“, – sako Radviliškio rajono meras Antanas Čepononis.

Jo teigimu, atmestas ir variantas steigti Jaunimo mokyklos skyrių Radviliškio Gražinos pagrindinėje mokykloje, nes vaikų skaičius ir tam – per mažas. Negana to, Lietuvoje vis dar esančias jaunimo mokyklas galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, o ir švietimo politika orientuota į tai, kad visi vaikai, nesvarbu, ar jie turi didelius ar mažus gabumus, turi ugdytis vienoje aplinkoje, vieni kitus matyti ir negali būti kažkaip atskirti: „Tėvai nori matyti savo vaikus ne Jaunimo mokykloje, o progimnazijoje ar pagrindinėje mokykloje. Tai rodo itin menkas 5-7 klasių moksleivių skaičius. Tėvai patys sprendžia, patys renkasi. Reikia suprasti, kad vienoje bendruomenėje besiugdantys vaikai gali dirbti su atskiromis adaptuotomis programomis. Tai – mokytojų, kolektyvo darbas. Juk ir labai gabiam vaikui reikia taikyti atskirą programą, ir mažiau norinčiam ar mažiau sugebančiam mokytis. Uždarius Jaunimo mokyklą, visi tėvai savo vaikus galės pasirinktinai vesti į bet kurią miesto mokyklą“.

Baigę mokyklą dažniausiai renkasi profesines ugdymo įstaigas

Savaime suprantama, žinios apie galimą mokyklos uždarymą nė kiek nenudžiugino ugdymo įstaigos bendruomenės. Kaip sako mokyklos vadovė E. Spietinienė, dabar svarbu, kad tas sprendimas būtų priimtas kuo greičiau – tuomet ir pedagogai žinos, kaip elgtis: ar ieškotis darbo kitur, ar dar tikėtis, kad metams turės darbo ir šioje mokykloje.

„Tas mokyklos likimas sprendžiamas metai iš metų. Vis kalbama, kad neatsilaikysime, nes vaikų nebus. Iki šiol laikėmės. Mums, mokytojams, ta realybė nėra smagi, tačiau ją priimame, neturime ko kaltinti. Žinome, nedžiugina tokie planai. Mes augome kartu su šia mokykla. Daugelis pedagogų – ganėtinai jauni, kūrybingi, atsakingi, atsidavę visa širdimi šiai ugdymo įstaigai, – atlydėjusi į technologijų kabinetą, kuriame moksleiviai mokosi dirbti su metalu, sako istorikė E. Spietinienė. – Orientuojamės į ikiprofesinį ugdymą, skatiname vyresnius vaikus susidomėti viena ar kita sritimi, nes mūsų mokyklą baigęs jaunimas nenori toliau mokytis.“

Nepaklusnų jaunimą suvaldyti ir sudominti savo dėstomu dalyku jau gerai išmokęs technologijų mokytojas Darius Grigaliūnas, Radviliškio jaunimo mokykloje dirbantis nuo 1994 metų, bando šyptelėti: „Bus kaip bus. O ką čia pakeisi? Toks jau tas natūralus procesas. Pradėjau dirbti dar besimokydamas. Dabar, matyt, gali tekti ieškotis ir kito darbo“.

1993 metais duris atvėrusi Radviliškio jaunimo mokykla, kurios pastate šiandien įsikūrusi ir Radviliškio neįgaliųjų draugija, ir Radviliškio suaugusiųjų ir jaunimo neformaliojo ugdymo skyrius, anot laikinai direktorės pareigas einančios E. Spietinienės, turėjo misiją – padėti mokytis tiems, kurie stokoja šeimyninio, socialinio dėmesio, tiems, kurie yra pedagogiškai apleisti, o jų socialinė integracija – ribota. Apie devyniasdešimt procentų šią mokyklą baigusių moksleivių pasirenka tolimesnį kelią profesinėse mokyklose, kiti emigruoja, pradeda dirbti ir vos vienas kitas per visą 25-erių metų mokyklos istoriją mokėsi ir užvėrę šios ugdymo įstaigos duris.

„Mūsų mokykla – iš mažų klasių. Ir pagal modelį mūsų klasėse mokosi nuo 8 iki 12 vaikų, labiau linkusių į profesinę ir darbinę veiklą. Mažos klasės formuojamos tam, kad vaikai sulauktų daugiau pedagogo dėmesio, negu klasėse, kuriose mokosi kone trisdešimt vaikų. Pas mus mažai formalumo, šeimyninė aplinka“, – pasakoja E. Spietinienė.

Šiandien, kai vaikų skaičius sparčiai mažėja, laikinoji vadovė bando juokauti, kad pagrindiniai mokyklos „donorai“ – tai vaikai iš tų šeimų, kurių kitos atžalos jau lanko Jaunimo mokyklą ar net patys tėvai yra baigę šią ugdymo įstaigą: „Į mūsų mokyklą atveda vaikus tie, kurie patys ją baigė. Turime vieną šeimą, iš kurios trys vyresnėliai baigė mūsų mokyklą ir liko mažiausi – dvi penktokės ir du devintokai. Keturi vaikai iš tos pačios šeimos. Tai yra mūsų pagrindas“.

Suformuotas neigiamas įvaizdis

Tiesa, Radviliškio gatvėse tiesiog „Jaunimke“ vadinama mokykla visgi turi tam tikrą įvaizdį, suformuotą per ilgą laiką. „Požiūris į mūsų vaikus – ne paslaptis. Mes, kurdami savo planus, strategijas, dažnai nurodome kaip vieną iš mokyklos silpnybių, kad mūsų įvaizdis yra neigiamas. Dažnai tai – vaiko nubaudimo vieta, pagąsdinimo priemonė. Taip neturėtų būti. Mes padedame vaikams. Nėra ko slėpti, juk kai kurie, mūsų mokykloje įgiję pagrindinį išsilavinimą, kitoje ugdymo įstaigoje gal ir nebūtų to padarę. Teko ir pačiai girdėti, kaip vaikai kalbasi gatvėje: „Ai, tu iš „Jaunimkės“, nieko gero“. Taip neturėtų būti. Mūsų vaikai – iš socialiai silpnesnių šeimų, turintys lankomumo problemų. Jie pas mus patenka, kai kitos įstaigos su jais nebesusitvarko, o dėl jų prasto mokymosi kenčia bendras klasės rezultatas. Mes lyg ir surenkame tuos „juoduliukus“. Neretai mes tėvus gaudome, kad perteiktume informaciją. Ne visų jų tėvams ir įdomu, kaip tas vaikas mokosi ar kaip jam sekasi. Važiuojame ir į namus, padedame spręsti įvairias problemas“, – sako E. Spietinienė.

Mokyklai vadovaujanti pedagogė neslepia mananti, kad ugdymo įstaigos uždarymas ir vaikų išsibarstymas po miesto mokyklas turėtų įtakos patiems mokiniams: „Juk iš jų gali būti tyčiojamasi, nes mūsų pagrindas – socialiai remtinos šeimos. Ir patiems vaikams gali būti didžiulis stresas, nes bus dirbama nebe su aštuoniais, o su dvidešimt aštuoniais mokiniais klasėse. Jie pratę mokytis kitomis sąlygomis, tad geriau jiems tikrai nebus“.

Ar Radviliškio jaunimo mokykla duris atvers ir kitais mokslo metais, paaiškės jau vasario 27-ąją, kai rajono Taryba pareikš savo valią, ar likviduoti šią ugdymo įstaigą.