Tomas Terekas: „Man patinka erzinti ir provokuoti“

Aušra LAURINKIENĖ

Ar galima žuvį sugretinti su turistu? Pasirodo, galima. Tai padarė Tomas Terekas, į pasaulį žiūrintis pro fotoaparato objektyvą. Jau visai netrukus, kovo 8-ąją, savo darbų parodą intriguojančiu pavadinimu „Fisheye“ Radviliškio kultūros centre surengsiantis menininkas iš sostinės žada suintriguoti ir kiekvieną parodos lankytoją pagalvoti: „Kaip paprasta, ir aš taip galiu“.

Apie būsimą parodą, atrastą draugystę su žuvimi ir kitokį požiūrį jis papasakojo išskirtinai „Radviliškio naujienoms“.

– Kada atradote meilę fotografijai?

– Esu Tomas nuo Ukmergės, pačiame jėgų žydėjime, nors į jauno menininko kategoriją nebepatenku. Buvau nutekėjęs į užsienius ieškoti laimės, bet radęs „meilę“ fotografijai grįžau ir intensyviai integruojuosi į Lietuvą gyvendamas sostapilyje.

Nežinau, ar fotografija mane surado, ar aš ją, bet lemtingas susidūrimas įvyko prieš ketverius metus, tačiau artima draugystė į „meilę“ pavirto tik prieš porą metų, kai perskaičius begalę knygų ir išfotografavus tiek pat juostelių pagaliau atsirado šioks toks supratimas, kas ta fotografija yra.

– Koks jūsų parodinis „bagažas“?

– Kai perpratau fotografiją, atsirado poreikis perkelti savo darbus iš socialinių tinklalapių erdvės į parodų sales. Nedaug tų parodų buvo, bet viskas dar prieš akis. Viena iš įsimintiniausių – pati pirmoji, vienos dienos „paroda-hepeningas“, padaryta Ukmergėje prieš trejus metus, pavadinimu „Summer Sumarum“, kurioje su kolege pristatėme per vasarą nuveiktus darbus. Žiūrovų amžius bangavo nuo 7 iki 70 metų, o policija net du kartus buvo atvažiavusi „pažiūrėti“ darbų!

O praėjusiais metais Kauno fotografijos galerijoje surengta jungtinė analoginės fotografijos mylėtojų paroda „Mano Kiemas’16“, buvo svarbi tuo, kad padėjo galutinai apsispręsti dėl grįžimo į Lietuvą.

Per „Fisheye“ parodos pristatymą Nidos Žvejo name-muziejuje lankytojus vaišinau rūkytais karšiais, tai viena iš muziejaus darbuotojų taikliai pastebėjo, kad Žvejo namai pirmąkart per 100 metų pakvipo žuvimi…

Be Nidos „Fisheye“ jau spėjo pabuvoti Vilniuje, Telšiuose, Plungėje, o dabar atkeliauja į Radviliškį, iš kurio plauks toliau į kitus Lietuvos miestus ir miestelius iki pat spalio mėnesio.

– Parodos pristatyme rašoma, kad sugalvotoje žuvį sugretinti su turistu. Kodėl pasirinktas toks gretinimas?

– Mini serija „Fisheye“ buvo sugalvota ir įgyvendinta didžiausio ir seniausio Lietuvoje vykstančio fotofestivalio „NIDAFOTO’16“ metu. Lietuvos Fotografų sąjunga ir SONY festivalio metu surengė konkursą „Fotografuojame Nidą“, kurio pagrindiniu nugalėtoju ir tapau.

Visą savaitę stebėdamas kitus fotografus, „begaudančius“ saulėtekius ir saulėlydžius, besivaikančius kormoranus ir kitą vietinę fauną, pilvais šliaužiojančius po kopas ir mišką, aš niekaip negalėjau sugalvoti, kaip aš norėčiau įamžinti Nidą. Likus dienai iki konkurso pabaigos pasiskolinau meškerę ir nuo molo pagavau žuvį, nors dar nežinojau, ką su ja daryti. Kol žuvis „ilsėjosi“ hostelio šaldytuve, aš gerdamas kavą stebėjau grupelę japonų turistų, intensyviai „besiselfinančių“ įvairaus kalibro fotoaparatais Nidos centre. „Tokie vienodi kaip žuvys“, – čia ir susidėliojo serijos konceptas.

Festivalio organizatoriai buvo davę fotografuotinų Nidos vietų sąrašą, tai sėdau ant dviračio su žuvimi vienoje kišenėje ir fotoaparatu kitoje bei aplėkiau pirmas penkias vietas iš sąrašo, kiekvienoje vietoje užtrukdamas po dvi minutes – tiek, kiek turistui trunka pasidaryti selfį. O visa kita – jau istorija.

– Jūsų ir žuvies „draugystė“ – tik trumpalaikis projektas? O gal ir toliau kursite kitokias fotografijas?

– Žuvis fotografuoju jau kurį laiką, taip kad šita serija yra graži tąsa to, ką darau. Paminėsiu, kad festivalio metu vyko dar vienas konkursas „NidaOFF“, kuriame taip pat laimėjau pagrindinį prizą su kita serija apie žuvis „Fish Fetish“.

Nežinau, kiek ta draugystė su žuvimis dar tęsis, nes vienu metu dirbu prie kelių projektų ir nesinori užsisėdėti vienoje vietoje, o ir per ilgai daromas projektas pradeda dvokti kaip žuvis.

– Kaip žmonės reaguoja į jūsų darbus? Ir kokios reakcijos tikitės?

– Mano nuotraukose yra daug ironijos ir netgi saviironijos, temų spektras platus – nuo socialinių reiškinių iki religijos, daug užuominų ir citatų iš populiariosios kultūros, mitologijos, politikos ir panašiai. Nebijau „nepatogių“ temų, tad žmonių reakcija būna įvairi.

Man patinka erzinti ir provokuoti. Vien sukelti susižavėjimą ar ištraukti šypsnį – nepakanka. Patinka kelti klausimus ir versti žiūrovą ieškoti atsakymų. Kai iš Vilniuje kabėjusios „Fisheye“ parodos kažkas sugebėjo išsinešti vieną darbą, supratau, kad tai yra didžiausias įvertinimas.

Norėčiau pakviesti Radviliškio gyventojus į savo parodą ir galbūt kas nors, pažiūrėjęs šiuos šešis darbus, pagalvos: „Kaip paprasta, ir aš taip galiu“ bei ras įkvėpimą ir stimulą realizuoti net ir pačias keisčiausias savo idėjas.