Vaikų laiškai vairuotojams suvirpino pareigūnų širdis

Aušra LAURINKIENĖ

„Sveikas, nepažįstamas vairuotojau, rašau šį laišką, nes noriu Jums padėkoti už išgelbėtą gyvybę. Jūs manęs nepažįstate, tačiau žinau, kad Jūs esate tas, kuris mane nuvežėte į ligoninę. Lūžusi ranka jau pradeda gyti, todėl nusprendžiau parašyti ir papasakoti, kas tą vakarą nutiko“, – taip savo laišką pradeda Šeduvos gimnazijos moksleivė vienuolikametė Greta Kemzūraitė, tapusi konkurso „Laiškas vairuotojui“ nugalėtoja.

Kartu su kelių direkcija ir valstybės įmone „Šiaulių regiono keliai“ konkursą organizavusio Radviliškio rajono policijos komisariato atstovai sako esą priblokšti vaikų išsakytų minčių – fantazijos ir iškalbos nestokoję moksleiviai privertė nubraukti ir ašarą.

Keliu reikia dalintis draugiškai

Radviliškio rajono policijos komisariato vadovas Saulius Baltakisdžiaugiasi aktyviais

rajono moksleiviais: „Taip vaikus mokome ir šviečiame apie vaikų kelių eismo taisykles. Kiekvienas iš jų savo laiškuose kreipėsi į vairuotojus, kuriuos skatino būti atsargesnius. Jie parašė puikius laiškus, kuriuos skaitant tiesiog privaloma susimąstyti, kad vairuotojai keliuose – ne vieni. Aš visuomet sakau, kad kelią turime dalintis visi – ir pėstieji, ir vadeliotojai, ir dviratininkai, vairuotojai. Jeigu kiekvienas į tai žiūrėsime draugiškai, tai ir skaudžių eismo įvykių nebus. Jeigu pėsčiasis eidamas per gatvę pažiūrės, ar arti nėra automobilio, jis bus saugesnis. Vairuotojas įsitikinęs, kad kelyje nėra pėsčiųjų, apsaugos ir save, ir kitus“.

Vaikai apie saugumą keliuose tarpusavyje nekalba

Daugelis laiškų, kuriuos rajono vaikai rašė vairuotojams, yra panašūs – jaunieji eismo dalyviai vairuotojams priminė apie save keliuose, pasakojo nutikimus, susijusius su jais ar jiems artimais žmonėmis. Vienos istorijos buvo tikros, o kitos – išgalvotos.

Nugalėtoja tapusi ir Radviliškio rajono policijos komisariate garbingiausią apdovanojimą atsiėmusi moksleivė G. Kemzūraitė šypteli: „Taip, ir mano istorija nėra tikra. Ją padedant lietuvių kalbos mokytojai sugalvojau ir laišką parašiau per kelias pamokas. Manau, kad būtina kalbėti apie saugumą keliuose. Nors daugelis mūsų bendraamžių Šeduvoje nesigėdija ir nešioja atšvaitus, apie tai mes tiesiog kalbame per mažai“.

Prašė vairuotojų pagarbos eismo dalyviams

Draugystę su policijos komisariatu praėjusiais metais užmezgusios Šeduvos gimnazijos lietuvių kalbos mokytojaVirginija Diržinauskienė sako nudžiugusi, kad ugdymo įstaiga gavo kvietimą dalyvauti tokiame konkurse: „Dviejų šeštų klasių mokiniai parašė apie pusšimtį laiškų, iš kurių penkis pateikėme konkursui. Vaikai prašė vairuotojų pagarbos eismo dalyviams. Daugelio vaikų laiškuose ši mintis buvo ryškiausia. Jie rašė laiškus įvairiems vairuotojams. Dažniausiai – pradedantiems vairuotojams, taip vadinamiems „žalialapiams“. Smagu, kad būtent mūsų moksleivė tapo konkurso nugalėtoja“.

Nuo pirmųjų klasių išskirtiniu požiūriu ir pagarba lietuvių kalbai išsiskiriančiai moksleivei pedagogė negaili gerų žodžių: „Ji labai smalsi, viskuo besidominti. Pradinėse klasėse laimėjo „Žiniuko“ konkursą. Praėjusiais metais – lietuvių kalbos olimpiadą. Ji turi gebėjimų netradiciškai ir šiek tiek kitaip nei jos bendraamžiai reikšti savo mintis“.

Pralaimėjusių nebuvo

Pralaimėjusių šiame konkurse nebuvo. Vertingus prizus atsiėmė ne tik nugalėtoja tapusi Greta, bet ir antrąją vietą užėmusi Romos Buivydienės mokinė Miglė Vaitkevičiūtė iš Pociūnėlių pagrindinės mokyklos bei trečiąją vietą pelniusi Grinkiškio Jono Poderio gimnazijos mokinė Kamilė Ingiliardaitė, kurią konkursui rengė Agnė Burkauskaitė ir Klemas Indrėkus.

Visiems likusiems konkurso dalyviams irgi įteikti valstybės įmonės Šiaulių regiono keliai įsteigti prizai, o pedagogams – Švietimo skyriaus padėkos.

Laiškas vairuotojui, pelnęs pirmąją vietą

Susidomėjusiems siūlome paskaityti Gretos Kemzūraitės istoriją, pelniusią konkurse pirmąją vietą:

„Sveikas, nepažįstamas vairuotojau, rašau šį laišką, nes noriu Jums padėkoti už išgelbėtą gyvybę. Jūs manęs nepažįstate, tačiau žinau, kad Jūs esate tas, kuris mane nuvežėte į ligoninę. Lūžusi ranka jau pradeda gyti, todėl nusprendžiau parašyti ir papasakoti, kas tą vakarą nutiko.

Tą sekmadienio vidurdienį mes su mama nutarėme pasivažinėti dviračiais. Diena buvo saulėta, todėl nusprendėme nuvažiuoti į Arimaičių ežerą išsimaudyti. Laikas prie vandens pralėkė greitai. Vakarop išsiruošėme namo. Kelias tolimas, be to, ir maudynės išvargino, todėl važiavome neskubėdamos, vis sustodavome pailsėti. Tik įvažiavusios į miestelį mes pastebėjome, kad jau gerokai sutemo. Mamai kažkas paskambino ir ji nutarė važiuoti trumpesniu keliu. Aš likau viena, bet gerai žinojau kelią, todėl jaučiausi saugi. Žiūrėjau į nuostabų mėnulį, kybantį aukštai danguje, ieškojau Grįžulo Ratų.

Kai buvau netoli namų, nepamačiau pagrindiniu keliu važiuojančio vilkiko. Vilkiko vairuotojas nepastebėjo manęs. Tik dabar supratau, kodėl taip atsitiko. Aš neturėjau jokių atšvaitų ar šviesą atspindinčios liemenės. Didelis vilkikas užropojo tiesiog ant manęs. Mažos skruzdėlytės jis net nepastebėjo. Bet man pasisekė, kad spėjau pasukti dviratį į kitą pusę, todėl aš labai nenukentėjau.

Vilkiko vairuotojas nuvažiavo palikęs mane ant gatvės grindinio. Negalėjau pajudinti rankos, skausmas verte vėrė. Kraujo balutė vis didėjo. Daugiau nieko neprisimenu. Mama sakė, kad tokią bejėgę Jūs mane radote ir nuvežėte į ligoninę. O vėliau radęs telefoną pranešėte apie šį įvykį mano tėvams. Mano tėveliai Jums už tai labai dėkingi.

Dabar Jūs turbūt mane atsiminėte. Aš Jums esu labai dėkinga ne tik už išgelbėtą gyvybę, bet ir už mažą dovanėlę, kurią radau palatoje po operacijos. Sesutė pasakė, kad ją palikote Jūs. Dabar aš tikrai būsiu matoma, taigi būsiu saugi. Nuoširdžiai Jums dėkoju.

Greta.“