Viktoras Karmonas: „Gyvenimo laimėjimas – 46-erius metus mane supęs gabus jaunimas“

Aušra LAURINKIENĖ

„Su mokiniais mes brendome, augome ir tobulėjome. Tai darėme braidydami Radviliškio pievas, kuriose ieškojome pasimetusių modelių, žiūrėdami į dangų ir laukdami, kol iš platybių sugrįš mūsų kūriniai, išgyvendami čempionatų kovų įtampą, pergalių džiaugsmą ir pralaimėjimo liūdesį. Brendome pamokų rimtyje, aibėje uždavinių sprendimų juodraščių, kreidos smiltyse, pertraukų šurmulyje ir būrelių veikloje“, – taip šiandien sako ilgametis Radviliškio Vaižganto gimnazijos fizikos mokytojas ekspertas ir nusipelnęs kosminio modeliavimo treneris Viktoras Karmonas.

Tiesa, šiandien jis gimnazijoje – tik svečias, tačiau vos tik pravėrusį ugdymo įstaigos duris pedagogą pasitinka buvusių kolegų šypsenos ir šilti apkabinimai. „Gera čia sugrįžti. Čia praleista daug, be galo daug valandų“, – su visais pasilabinęs šypteli V. Karmonas, būtent šioje mokykloje jau gegužės 27 dieną atidarysiantis kosminio modeliavimo muziejų.

Kosminio modeliavimo Radviliškyje jau nebėra

Lėtu žingsneliu pakylame į trečiąjį gimnazijos aukštą. „Reikia keisti klubo sąnarį. Sunkiai judu“, – prasitaria 72-ąjį gimtadienį praėjusį mėnesį atšventęs pedagogas, tačiau vos tik atrakinęs 309 kabineto, kuriame ir įkurtas muziejus, duris, jis atgyja: „Čia – Respublikos, buvusios Tarybų Sąjungos, Europos ir pasaulio čempionatuose iškovoti diplomai, taurės, moksleivių rankomis sukurti raketų modeliai. Būtent čia mes ir dirbome, todėl džiaugiuosi, kad paliksiu šiokį tokį prisiminimą apie veiklą, kurios Radviliškyje jau nebėra. Nors sako, kad pakeičiamų nėra, tačiau kosminio modeliavimo būrelio – nebeliko. Nebėra entuziastų. Būrelis gimnazijoje oficialiai veikė iki 2013 metų. Neoficialiai – dar vieneriais metais ilgėliau. Nors į savo vietą buvau radęs noriai dirbusį modeliuotoją, bet jis vėliau gavo darbą kitur ir tiesiog išvyko“.

Aprodydamas didžiulę kolekciją V. Karmonas sako, kad visa tai sukaupta nuo 1995 metų, kai pradėta dalyvauti Europos ir pasaulio čempionatuose. Netrukus ilgametis pedagogas praveria vienos spintelės stiklines dureles ir skuba pataisyti kreivai stovinčią raketą: „Negaliu, kai matau netvarką. Viskas turi būti taip, kaip priklauso“.

O daryti, kaip priklauso, jis visuomet mokėjo. Fizikos mokytojas lyg žirnius išberia ilgametę savo darbotvarkę: „Pusę septynių ryto fizikos kabinete įjungdavau šviesą ir nuo septynių jau susirinkdavo moksleiviai, kurie domėjosi sudėtingų fizikos uždavinių sprendimu. Su jais spręsdavome uždavinius, o vėliau pravesdavau dar šešias pamokas. Po jų šokdavau į kitą rūbą ir eidavau į kosminio modeliavimo būrelį, kuriame dirbdavome iki šešių ar pusės septynių vakaro. Nedirbdavau tik sekmadieniais, o šeštadienį plušėdavome nuo šešių ryto iki vienuoliktos priešpiet. Trečiadieniais būdavo poilsio diena, kai būrelio nevesdavau ir skubėdavau į sporto salę atsipalaiduoti“.

Pomėgis, kuriam skyrė net 46-erius savo gyvenimo metus

Paklaustas, koks didžiausias jo laimėjimas, V. Karmonas nė nedvejodamas atsako: „Tas, kad aplink mane visus 46-erius metus, kiek aš atidaviau kosminiam modeliavimui, būrėsi gabūs, išmintingi, darbštūs ir kūrybingi Radviliškio jaunuoliai“.

Kosminio modeliavimo būrelis daugelį metų buvo labai populiarus. Nors jį dažniau lankė berniukai, tačiau raketas noriai konstravo ir užsispyrusios mergaitės. Sąlygos darbui nebuvo labai geros, todėl pedagogas mergaičių nedrįsdavo kviesti. Sako, tik pačios aktyviausios nenuleido rankų, o kai kurios tapo net čempionėmis.

Ilgametis pedagogas juokiasi, kad žmona niekada nepriekaištavo dėl begalinio potraukio raketų konstravimui: „Nebuvau nei žvejys, nei medžiotojas. Ji visuomet žinojo, kur esu, kad dirbu su moksleiviais, kad kuriame kažkokį naują šedevrą. Buvau ir mokytoju, ir auklėtoju. Kažkuria prasme – ir inžinieriumi, ir tiekėju, ir rėmėju. Nuvažiuoji į čempionatą, o medžiagų gali gaut tik pas modeliuotojus, kurie čekių ir faktūrų nerašydavo. Būdavo, kad žmona Nijolė pasiteirauja apie atostoginius, o jų – jau nebėr. Ne visada suprasdavo, kur dingo tie pinigai, o aš per daug ir nepasakojau. Jie būdavo investuoti į reikalingas medžiagas ir panašiai. Tiesa, džiaugiuosi, kad netrūkome rėmėjų. Moksleivių startinis mokestis čempionatuose siekė apie 150-250 eurų, o komandos vadovui – apie 350 eurų. Tas išlaidas padengdavo rajono valdžia. Prisidėdavo ir tėvai, o kai išsemdavome visus šaltinius, kreipdavomės į merą, kuris visuomet suprasdavo, išlydėdavo į varžybas, pasitikdavo iš jų grįžtančius. Kartą mus panoro remti ir vietos verslininkas, pats pasisiūlęs padovanoti būreliui 2000 litų“.

Daugelį metų fizikos mokęs ir kosminio modeliavimo būreliui vadovavęs V. Karmonas sako, kad pats iš šios veiklos turtų tikrai nesusikrovė: „Pradėjau nuo nulio valandų. Kai grįždavau su apdovanojimu – duodavo valandą ir daugiau. Per visą laiką mokytojavau vidutiniškai po 4-5 pamokas. O būrelio veikla? Visko buvo. Kai vienas moksleivis Tarybų Sąjungos čempionate tarp 90 suaugusiųjų užėmė antrąją vietą, dar kitose rungtyse – penktą ir dvyliktą vietas, o iš trijų rungčių pasiekė šeštą rezultatą, kur dalyvavo net sporto meistrai, rinktinės kandidatai, tuomet Vilniaus aukšto sportinio meistriškumo mokykla pasiūlė man pusę trenerio etato. Sutikau, kai pažadėjo, kad nereikės pildyti jokių žurnalų. Tuomet gaudavau 62 rublių ir 50 kapeikų priedą“.

„Ariau dvi lygiagrečias vagas“

Kaip pasakoja V. Karmonas, Radviliškyje jis atsidūrė didžiulio atsitiktinumo dėka. Vilniaus pedagoginiame institute baigęs fiziko specialybę, buvo paskirtas darbuotis į Kėdainių pirmąją mokyklą, tačiau vėliau Valerijos Valsiūnienės mokyklos (dabar Lizdeikos gimnazija, – aut. past.) vadovas netikėtai pakvietė į Radviliškio miestą. „Iškart sutikau. Man siūlė užsiimti fotografija arba modeliavimu. Pasirinkau antrąjį variantą ir dėl to niekada nesigailėjau. Tada čia jau buvo lėktuvėlių ir raktų modeliavimo būrelio užuomazgos. Mokiniai jau bandė gaminti raketas, todėl aš prie jų prisijungiau ir pradėjome dirbti profesionaliau, o nuo 1969 metų dalyvavome įvairiausiose varžybose“, – prisimena V. Karmonas.

Penkerius metus dirbęs Radviliškio Valerijos Valsiūnienės mokykloje, jis perėjo į Radviliškio Vaižganto gimnaziją, kurioje sukūrė naują kosminio modeliavimo būrelį. „Fizika tais laikais buvo labai populiari, paklausi. Jos reikėjo stojant į daugybę specialybių. Todėl aš pradėjau arti dvi lygiagrečias vagas: darbą su gabiaisiais fizikais ir raketų modeliavimą“, – šypsosi daugeliui radviliškiečių puikiai žinomas mokytojas. Jo teigimu, būdavo ir taip, kad spręsdami fizikos uždavinius moksleiviai susidomėdavo raketų konstravimu arba net ir atvirkščiai – modeliuotojai noriai narpliodavo fizikos subtilybes: „Tai buvo lyg dvi rankos, dvi vagos, du susipynę gyvenimai“.

Ką reiškia sukonstruoti raketą?

Tai ką gi reiškia sukonstruoti raketos modelį? Sulaukęs tokio klausimo V. Karmonas šypteli: „Žiūrint kokį… Laiko atžvilgiu sunku pasakyti, tačiau tai turi būti tiksliai pagamintas, lengvas modelis, turi būti rastas mažiausias kiekvienos detalės pasipriešinimas orui, todėl ir paprastą modeliuką reikia ilgokai gaminti. Tarkime, tokį modelį reikėtų gaminti metus, jeigu dirbtume po keturias valandas per dieną, keturis kartus per savaitę“, – rodydamas į garbingoje muziejaus vietoje stovintį lenkų meteorologinės raketos modelį „Meteor 2“ sako V. Karmonas.

Kosminio modeliavimo čempionatuose, anot puikiai šią sritį išmanančio mokytojo, yra duodami tam tikrų raketų, vadinamų sportinėmis, masteliai: „Jos turi būti ne trumpesnės negu 50 centimetrų ir ne plonesnės kaip 40 milimetrų. Ir tada reikia rinkti variantą, kuris būtų geriausias. Kasmet atrodo, kad pagamini geriausią modelį, tačiau jį vis tobulini, tobulini, o galo nematyti. Įdomu konstruoti raketą ir pagal brėžinius, kuriuos spausdina žurnalai. Tik įdomu tai, kad modeliuotojai geriausią sprendimą pasilikdavo sau, o žurnaluose būdavo ir klaidų, kurias reikėdavo patiems išspręsti, atrasti teisingą variantą. Tarkime, didelė raketa su varikliu ir parašiutu turėdavo sverti ne daugiau kaip vieną kilogramą, o prieš startą jas sverdavo. Tai reikėdavo ją sukonstruoti taip, kad ne tik skristų, nesprogtų, bet ir neviršytų svorio“.

Tiesa, pats svarbiausias raketų modeliavimo momentas – jų paleidimas į orą. Net ir kosminio modeliavimo muziejuje eksponuojami modeliai yra visi iki vieno pabuvoję ore: „Gal kokia viena ir nepakilo, tačiau nemažai yra restauruotų, remontuotų. Juk būna, kad raketą gamini metus, o ji sprogsta per keliolika sekundžių. Kuo didesnis variklis – tuo didesnė tikimybė, kad raketa sprogs. Neslėpsiu, tikrai nemažai sprogimų esame patyrę, – juokiasi visus nesėkmingus bandymus prisiminęs V. Karmonas. – Tačiau adrenalinas ir jaudulys viską atperka. Net ir starto aikštelėje visi stodavome ratu, kad spėtume už parašiuto pagauti besileidžiančią raketą, kad šioji nesudužtų, jeigu nesprogo ore. Tai – labai įdomus, kitoks sportas“.

Visiems modeliams prireiktų… net keturiolika kartų didesnių patalpų

Žvalgydamasis po naujutėlaites muziejaus patalpas V. Karmonas sako, kad tik svečiams atrodo, jog čia sukaupta daug modelių ir kito turto: „O kiek dar visko guli pas mane namuose! Kiek pagaminome per tuos 46-erius metus, reikėtų keturiolikos tokių patalpų, kad sutalpintume. Gal net ir daugiau. Vien sudėtingų modelių užpildytume du tokius muziejus“.

Daugiau nei pusę savo gyvenimo raketų konstravimui ir fizikai skyręs radviliškietis sako niekada neskaičiavęs, kiek raketų yra pagaminęs, tačiau suskuba pagirti buvusį būrelio narį Žilviną Augę, dabar dirbantį pilotu privačioje Maltos oro linijų kompanijoje: „Jis per metus pasidarydavo ir keturiasdešimt modelių“.

Julius Maminskas, Andrius Plukas, Renatas Petkevičius – tik keli aktyviausi paskutinės kartos modeliuotojai, kuriuos išvardija jų mokytojas. „Vien tik jų vienerių metų darbas užpildytų šį muziejų, jei sudėtume viską, ką esame pagaminę. Tačiau, kaip minėjau, daugelis raketų sprogo, dužo ar tiesiog negrįžo iš padangių ir nulėkė kažkur su šilta oro srove“.

Kas yra kosminis modeliavimas?

Į šį klausimą atsakymą galima sužinoti vos tik užsukus į Radviliškio Vaižganto gimnazijoje esantį kosminio modeliavimo muziejų. Prie pat įėjimo pakabinta V. Karmono parengta informacinė lentelė, kurioje rašoma: „Tarptautinėse taisyklėse arba FAI sportiniame kodekse raketų modeliai vadinami kosminiais modeliais. FAI įkurta 1906 metais, o specialusis FAI sportinis kodeksas – kosminių modelių varžybų sporto taisyklės – patvirtintos 1966 metais. Kosminis modeliavimas – tai daug kartų pakylančių raketų modelių gaminimas. Raketos kilimą turi palaikyti variklis. Savo aerodinaminių plokštumų raketa kilimui nenaudoja. Raketose įmontuojamas įrenginys, kurio dėka modelis sėkmingai nusileidžia, o modelis gali būti panaudotas kitam startui. Modelyje pagrindinės detalės negali būti pagamintos iš metalo. Raketos variklis veikia naudodamas kietąjį kurą ir uždegamas specialiu degikliu. Vienam raketos šūviui atlikti naudojamas vienas variklis“.

Įdomu tai, kad Lietuvoje pirmosios kosminių modelių varžybos vyko 1969 metų birželio 19-20 dienomis Vilniuje, Žemuosiuose Paneriuose, nes būtent tais metais ir V. Karmonas su savo aktyviaisiais moksleiviais pradėjo dalyvauti įvairiose varžybose.