Žingeidumas nugali metus
Radviliškio knygų bičiulių klubo „Beržė“ nariai susiruošė į planuotą išvyką po Aukštaitijos dalį. Lankėme literatūrines vietas ir žavėjomės pavasarine gamta.
Pirmasis sustojimas – Panevėžyje, prie teatro. J. Miltinis visų prisimenamas teatro režisierius ir ypatinga asmenybė. Jam paminklas tikrai vertas dėmesio, nes stovi orus ir tikrai labai tinkamoje vietoje – prie jo paties įkurtos teatro šventovės. Prisiminėme jo garsiuosius pastatymus ir pasišnekėjome apie jo charakterio bruožus, keistybes, gabumus, akibrokštus ir išpopuliarėjimą visoje Tarybų Sąjungoje ir tuometinio užsienio šalyse. Tada nutiko neįtikėtinas dalykas, kai visai atsitiktinai teatrologė N. Krymova iš Maskvos pažiūrėjo J. Miltinio pastatytą „Makbetą“ Panevėžyje. Teatro pastatas labai prastas – vos ne daržinė. Savo susižavėjimą aprašė straipsnyje laikraštyje „Pravda“. Tas straipsnis padėjo išgarsėti, tapti neeiliniu, nekritikuotinu ir net gauti leidimą teatro rūmų statybai. Gavo net paskyras medžiagoms! Tą straipsnį režisierius nešiojosi savo piniginėje ir visur juo naudojosi.
Anykščiai pasitiko mus nuostabiu oru, ko iki to nebuvo. Tai literatūros klasikų miestas, garsus daug kuo, ne tik „Puntuku“, A. Baranausko kūryba – „Anykščių šilelį“ kai kas deklamuoja mintinai. Šiuo metu klėtelė labai pakeitusi savo aplinką. Įdiegtos naujosios technologijos, pakeista išorė ir visai kitaip atrodo ekspozicijos pristatymas.
Aptarėme A. Baranausko darbus, pasiekimus, savybes. Šalia – A. Vienuolio namas-muziejus, paminklas, kapavietė, o tuoj pat ir mažai žinomi faktai jo biografijoje: mėgo šviesius drabužius, skrybėlę, jį labai mėgo moterys, bet vilties nesuteikdavo nė vienai, viskam labai jautrus, net iki ašarų, rūpinosi kitais, autoritetas mokiniams, dėmesingas kolegoms, o kaip rašytojas – prieštaravimų pinklėse. Mėgo muziką, bet nelankė kino teatrų, džiaugėsi vienuma, nepritapo prie miesčioniškos daugumos, nemėgo išgertuvių, lošimo kortomis. 1941 metais buvo ištremtas, bet ir grįžęs apie tremtį nerašė. Vengė tos temos. Daug savo laiko atidavė darbui vaistinėje – reikėjo pragyvenimui užsidirbti.
Mes gavome paskaityti jo dienraščio ištrauką, kurioje yra tikroji romano „Puodžiūnkiemis“ pabaiga. Patį romaną jam labai „padėjo rašyti“ įvairūs to meto patarėjai. Jis globojo savo giminaičio A. Baranausko klėtelę, puoselėjo jo atminimą.
Aplankėme ir J. Biliūno „Laimės žiburį“ – kalną, kur jis palaidotas, kai buvo išpildytas jo paskutinis noras. Sunkus buvo jo gyvenimas: buvo aštuntas vaikas šeimoje, silpnos sveikatos, net gaidžio bijojo. Buvo saikdinamas, kad bus kunigu. Stengėsi, bet niekaip savęs neįtikino ir netapo. Anksti neteko motinos, tėvas irgi greit mirė. Pakirto džiova, o tai, matyt, kaip prakeiksmas atiteks ir jam. Juk ir jis mirė jaunas dėl tos pačios ligos. O jo trumpas gyvenimas buvo labai aktyvus: rašė į lietuvišką spaudą, susidraugavo su P. Višinskiu ir kt. inteligentais. Bandė kurti. O jo jautrūs apsakymai – „Kliudžiau“, „Brisiaus galas“, „Klajūnas“ – visų prisimenami vos ne pažodžiui. Su giminėmis santykiai atšalo – juk atsižadėjo kunigystės! Bedievis! – šis žodis jam dažnai sviedžiamas, kaip akmuo pavymui. Mirė su žodžiais, kad „šalis ta Lietuva vadinas – tik aš neilgai ten buvau“.
Patys Anykščiai labai išgražėję, praturtėję savo aplinka ir lankytinais objektais. Nuo 2010 metų veikia angelų muziejus, labai graži Šventosios pakrantė, visai netoliese – šalia Puntuko – medžių lajų takas su bokštu. Jis jau pastebėtas tarptautiniu lygiu ir yra laimėjęs 1-ąją vietą Madride už turizmo inovaciją ir meistriškumą. Visi lipo, nežiūrint į amžių ir jėgas.
Sužavėti buvom apsilankę St. Petraškos akmens tapybos darbų parodoje. Muziejuje įrengta tautodailininko darbų ekspozicija unikali. Tik šiam anykštėnui būdinga tapybos akmens dulkėmis technika įamžinti gimtinės peizažai, Lietuvos valstybės simboliai. Net Valdovų rūmai jau „išbarstyti“. Dirbti reikia su respiratoriumi, kitaip uždusi! Simbolinė bilieto kaina, bet bus sukauptos lėšos ir darbus pavyks išpirkti iš šeimos. Tai bus muziejaus nuosavybė.
Aplankėme Labanorą. Pasidžiaugėme vietinių ir išvykusių žmonių solidarumu: sudegusi bažnyčia buvo atstatyta savo jėgomis. Dabar ji atrodo puikiai. Autentiška buvusiai. Kaimo turizmo sodyboje „Tundra“, vos keli kilometrai nuo Ignalinos, puikiai praleidome vakarą. Pirtelė-sauna, šaltas Tuolo ežero vanduo, poezija, rytinės saulės sutikimas – viskas labai tiko poilsiui.
Kitą rytą mūsų laukė Palūšė – Ignalinos rajono perlas, seniausias apylinkės centras. Išaugęs todėl, kad nuo 1651 metų jau minimas ir išgarsėjęs keliu iš Vilniaus į Daugpilį, Polocką ir t. t. Garsėjo tas Šumskių palivarkas smuklėmis ir degtinės parduotuvėmis. 1750 metais statyta medinė gotikinių siluetų bažnyčia, yra išlikusi ir aštuonkampė varpinė su barokiniu ornamentu puoštu varpu nuo 1772 metų. Bažnyčios vidus iš tašytų rąstų, statant naudotas tik kirvis, o viduje yra liaudies dailės paveikslų drobėje ir ant lentų. Visas ansamblis saugomas valstybės.
Išgirdome ir tai, kad Palūšėje vargonininkas buvo Jonas Petrauskas, kurio šeimoje 1873 metais gimė Mikas Petrauskas – pirmosios operos „Birutė“ autorius ir jaunesnysis – Kipras Petrauskas – garsusis tenoras. Vietoje, kurioje gyveno Petrauskai, yra paminklas Mikui Petrauskui. Jį 1973 metais pastatė skulptorius J. Kėdainis su studentais kompozitoriaus 100 metų sukakčiai paminėti. Tai 7 metrų ąžuolo lyra su variniu bareljefu ir įrašu.
1959 metais Palūšėje įkurta turistinė bazė. Nuo 1960 metų šios apylinkės vadinosi Ignalinos landšaftiniu draustiniu, o 1964 metais jau suprojektuotas pirmasis respublikinis nacionalinis parkas, kuris didžiuojasi 80-čia ežerų didesnių negu 0,5 ha ir 10-čia – dar didesnių. Pelkės sudaro 7 procentus, o miškai 70 procentų parko teritorijos. Daugiau kaip 200 vaistinių augalų, gausybė grybų, dideli mėlynynai ir bruknynai. Tyrą orą saugo kadagiai. Gamtovaizdis labai priklauso nuo piliakalnių ir pilkapių, kurie stūkso dar nuo 4 amžiaus. Didžiausias išbandymas mūsų laukė keliaujant palei Lūšių ežerą įrengtu apie 4 km ilgio betoniniu taku. Pakelyje keturi ežerai, net pelkiniai ežerėliai. Takas vinguriuoja didelės kalvos šlaitais ir papėdėmis, įdubose slepiasi upeliai ir pelkutės, pakrantėse žydi natūralios pievelės, o aplink ramiai ošia šilas. Yra informatyvūs stendai, kuriuose aprašyti pagrindiniai augalai, ypač tie, kurie įrašyti į Lietuvos Raudonąją knygą. Tokių yra net 9 rūšys. O iš viso galima pamatyti net 150 skirtingų augalų. Įraudusiais nuo saulės skruostais, patankėjusiai dirbančia širdimi, su šypsenomis iki ausų taką įveikėme.
Su piliakalniais padraugavome į juos kopdami. Ladakalnis – viršūnėje augantis ąžuolas – prašyte prašėsi sudainuoti „Ąžuolai žaliuos“. Nuskambėjo, juk su mumis važiavo ir Trečiojo amžiaus universiteto ansambliui vadovaujanti savanorė Z. Zakienė.
Visa kalnų grandine nukeliavome iki Ginučio pilies kalno. Ir nieko, pasirodo, metai – ne kliūtis. Atsipūtimas buvo bitininkystės muziejuje Stripeikiuose. Nuo 1984 metų veikiantis, o dabar stipriai atsinaujinęs, išsiplėtęs, pasipuošęs net spalvotais Ukrainos prezidento Juščenkos dovanotais aviliais su visomis bitėmis. Tai dovana mūsų prezidentui V. Adamkui, kaip bičiulystės laidas. Bičių dievo Babilo skulptūra savyje talpina ir bičių šeimyną.
Miško keliukais, per kaimelius, palei giliausią Lietuvos ežerą Tauragną, pasiekėme ir miestelį. Nusistebėjome įrengta poilsio krantine už ES pinigus, kur tikrai matosi neracionalus jų panaudojimas. Viskas iš daugybės medienos ir metalo. Jau pradeda prašytis labai brangios priežiūros, nors naudojimosi laikas trumpas. Neūkiškumo pavyzdys.
Poilsio valandėlėje kilo diskusija apie posakį – ir vienas lauke karys, kuris yra tikrai teisingas. Pamatėme akivaizdžiai, ką gali vienas žmogus, kai nori ir stengiasi. Bitininkystės muziejaus įkūrėjas yra vienas mėgėjas, Palūšės bažnyčią pastatė kunigas J. Baziliauskas iš tėvo paveldėtoje žemėje, prie Dysnų ežero puikus medynas su pomologijos sodu „Rojus“ įkurtas ir išpuoselėtas Adomo Hrebnicko pastangomis. Savo dovanai, vestuvių proga gautai žemelei, paskyrė visą savo gyvenimą ir rankas. Net 2010 metais angelų muziejaus pradžią Anykščiuose padarė menininkė B. Kleizaitė. Ir t. t.
Su sustojimais dar keliose vietose vakarop grįžome namo. Tiesiog džiaugiamės tuo, kad mums metai nekliudo žingeidumui. Mes mokame papildyti savo žinias, pakartoti gal ir girdėtas istorijas, pamatyti pasikeitimus mūsų puikiojoje Lietuvėlėje. Siūlome mažiau dejuoti, mažiau reikšti nepasitenkinimą, mažiau pirkti vaistų! Keliaukite, pasitaisys nuotaika ir sveikata.
Danguolė Dabašinskienė, TAU klausytoja ir klubo „Beržė“ narė