Antanas Čepononis: „Tas laikas buvo beprotiškai sunkus“
Aušra MIKŠIENĖ
„Šešerius metus buvau vadinamas vagimi, „žuliku“ ir korumpuotu politiku. Visą laiką žinojau ir tikėjau, kad teisybės diena išauš, tačiau tas laikas buvo beprotiškai sunkus. Man, mano šeimai ir artimiesiems. Man šiandien dar velniškai sunku apie tai kalbėti“, – tokiais žodžiais, braukdamas kone viso interviu metu sruvusias ašaras, pokalbį pradeda Radviliškio rajono meras Antanas Čepononis.
Beveik šešerius metus bandęs atsikratyti jam klijuotos korumpuoto politiko etiketės, daugiau nei mėnesį praleidęs sulaikymo kameroje ir ilgai negalėjęs eiti savo pareigų, šiandien rajono vadovas pagaliau gali atsikvėpti – Šiaulių apygardos teismas konstatavo, kad A. Čepononis jokio nusikaltimo nepadarė ir jį visiškai išteisino.
Tikėjo, kad sulauks teisybės
A. Čepononis prisipažino, kad prieš lemiamą Šiaulių apygardos teismo posėdį jautėsi lyg prieš sunkią operaciją: „Iš tikrųjų, visas tas laikmetis buvo sunkus. Tačiau, aš nuo pat pirmos dienos tikėjau, kad viskas baigsis būtent taip. Manimi tikėjo ir mano artimieji, be kurių palaikymo aš tikrai būčiau palūžęs, sugriuvęs ir nuleidęs rankas. Jie man įkvėpė jėgų nepasiduoti. Jie patys perėmė dalį naštos. Namuose apie tai beveik visai nekalbėdavome ir tos temos neliesdavome. Tik minimaliai, kai sulaukdavome šaukimų…“
Istorija, prasidėjusi 2011 metų gruodį, gerokai užsitęsė. A. Čepononis buvo kaltinamas, kad piktnaudžiavo tarnyba ir sukurstė kitus asmenis piktnaudžiauti tarnyba bei klastoti dokumentus, susijusius su kai kurių pastatų rekonstrukcija.
Prokuroras merui siūlė baudą, siekiančią daugiau negu 22 tūkstančius eurų. Tačiau A. Čepononis savo kaltės nepripažino nuo pat pirmų dienų ir tai įrodė teisme. Kaip sako Šiaulių apygardos teismo atstovas Vytautas Jončas, nebuvo surinkta duomenų, kad A. Čepononis apskritai dalyvavo nusikalstamoje veikoje, kuri jam buvo inkriminuojama.
Sulaikė kitą dieną po mamos laidotuvių
Šiandien A. Čepononis sako, kad tos dienos, kai į kabinetą įžengė specialiųjų tarnybų pareigūnai, nepamirš niekada gyvenime: „Tai buvo pirmadienis, kita diena po mano mamytės laidotuvių. Be dešimt septynios ryto buvau savo darbo kabinete, dėsčiausi darbotvarkę, darbo reikalais ketinau vykti į Šilutę. Perspėjau žmoną, kad negrįšiu pietų… Atėjo pavaduotojas, kalbėjomės apie darbus, kai sulaukiau pareigūnų, kurie prašė vienokių ir kitokių dokumentų. Paskui pasakė, kad turiu važiuoti su jais, tačiau prieš tai patarė užsukti į namus pasiimti daiktų, nes jų gali prireikti. Tuo metu dar nesuvokiau, kas vyksta“.
Kai lydimas pareigūnų apie vienuoliktą valandą A. Čepononis įžengė į namus, jo žmona neslėpė nuostabos. Ji iš pradžių pagalvojo, kad vyras neperspėjęs tiesiog grįžo pietų ir parsivedė svečių. „Tik kai buvo pasakyta, kad esu išvežamas į Šiaulius, ji suprato situaciją. Man buvo liepta pasiimti valgyti, o namuose tuomet, po mamytės laidotuvių, turėjome tik nedidelį gabalėlį daktariškos dešros, nes tikrai ne maistas gedulo metu mums visiems rūpėjo… Nijolė norėjo įduoti man visą dešrą, tačiau aš perpjoviau ją perpus, nes pagalvojau apie tai, kad žmona gal gėdysis išeiti į parduotuvę“, – braukdamas ašaras tos dienos išgyvenimais dalijasi rajono vadovas. Tiesa, ta dešra taip ir liko nesuvalgyta, nes A. Čepononis sako keletą dienų tardymo izoliatoriuje negalėjęs praryti nė kąsnio.
„Jeigu netikėtum tuo, kad esi nekaltas, galėtum ir išprotėti“
Išvažiuodamas iš namų A. Čepononis sako nesitikėjęs, kad negrįš ilgiau nei mėnesį: „Man sakė, kad yra padaryti nusižengimai rekonstruojant Obelėlės gatvę, Šaukoto bažnyčią, vadinamąjį latvių namelį. Nesupratau, kuo čia aš dėtas, nes nė su vienu iš šių projektų neturėjau nieko bendro. Pradžia buvo labai korektiška, sulaukiau užuojautos dėl mamytės mirties…“
Tačiau kiek vėliau A. Čepononis išgirdo, kad yra sulaikomas 48 valandoms. Vėliau sulaikymas buvo vis tęsiamas ir tęsiamas.
„Pirmosios keturios ar penkios dienos atmintyje – lyg per miglą. Lyg atminties duobė. Tas gyvenimas ten – nenusakomas žodžiais, tai suprastų tik viską pats savo kailiu patyręs žmogus. Kamera, kurioje gyvenome nuo trijų iki aštuonių asmenų, drėgmė, šaltis, o viduje – sumaištis. Jeigu netikėtum tuo, kad esi nekaltas, galėtum ir išprotėti. Aš tikėjau. Žinojau, kad esu nekaltas. Tas tikėjimas ir suteikė stiprybės“, – sako rajono vadovas, Šiaulių tardymo izoliatoriuje, kaip dabar paaiškėjo, nekaltai praleidęs daugiau nei trisdešimt dienų.
Nors didžiąją laiko dalį, kaip jis pats pasakoja, praleisdavo nusisukęs į sieną, o per tą laiką žmoną matė vos vieną kartą, tvirtybės suteikdavo atnešami laiškai, kurių kasdien jis sulaukdavo nuo septynių iki dešimties.
„Rašė visi: žmona, brolis, sesuo, vaikai… Laukdavau, kol pasibels ir atneš spaudą. Tiesa, nuo pat grįžimo iš izoliatoriaus aš prie tų laiškų dar neprisiliečiau. Labai skaudu. Sau esu prisiekęs, kad tai padarysiu, kai viskas nurims. Juose – ir prisiminimai apie mamą, visos emocijos“, – sunkiai žodžius randa tikėjimo per tuos šešerius metus nepraradęs A. Čepononis.
Jis prisimena ir dieną, kai prieš didžiąsias metų šventes, kurias teko praleisti izoliatoriuje, jo kameroje apsilankė vyskupas Eugenijus Bartulis: „Aš nenorėjau nieko matyti, su niekuo bendrauti. Tačiau vyskupas žinojo, kad turiu ten būti. Atsisukau, o jis tiesiog mane be žodžių apkabino…“
Pasimatė tikrasis „draugų“ veidas
Kai A. Čepononis sugrįžo namo, prasidėjo dar vienas itin sunkus laikotarpis. Pasimatė ir kai kurių draugais laikytų žmonių tikrasis veidas.
„Buvo tokių, kurie pamatę mane pereidavo į kitą gatvės pusę, kad tik nereikėtų sveikintis. Nors iki tol, atrodo, bendravome gana artimai, – prisimena meras. – Išėjimas į gatvę buvo žiauriai sunkus… Tačiau jau pats pirmasis pasirodymas viešumoje, kai nubėgau iki artimiausios parduotuvės, stengdamasis pakeliui sutikti kuo mažiau žmonių, įkvėpė ir pasitikėjimo. Iš sutiktų žmonių gal kokie penki ar septyni mane apkabino. „Mes viską suprantam ir laukiam sugrįžtant“, – ne vienas sakė. Tai suteikė vidinės stiprybės, kuri leido nepasiduoti, nenuleisti rankų. Žinoma, buvo ir tokių, kurie mane su žemėmis sumaišė“.
Rajono vadovas prisimena, kad tada, kai dar būdamas meru, atėjo į Tarybos posėdžių salę ir atsisakė savo pareigų, taip pat pasijuto pažemintas: „Aš galėjau neatsisakyti tų pareigų. Galėjau laikytis jų įsikibęs, tačiau aš išėjau dėl vieno paprasto dalyko: norėjau, kad baigtųsi visos spekuliacijos ir užgauliojimai, kad rajone būtų suformuota nauja valdžia ir nesustotų pradėti darbai. Tada pamačiau, kaip kai kurie draugais laikyti kolegos tuo nesislėpdami džiaugėsi. Tai man buvo dar vienas labai skaudus smūgis. Kai atsisakęs savo pareigų išėjau iš posėdžių salės, man koridoriuje paslapčiomis įteikė gėlių. Kodėl? Pasirodo, kad salėje man įteikti gėlių tiesiog neleido… Tai buvo be galo skaudu. O vėliau? Vėliau pradedi prie visko priprasti“.
Išsikraustyti iš Radviliškio nesutiko
Pirmą mėnesį po sugrįžimo iš tardymo izoliatoriaus A. Čepononis nedirbo, tačiau kasdien kėlėsi, prausėsi, skutosi barzdą ir vilkosi kostiumą. „Vis sugalvodavau kažkokią priežastį, kad tik išeičiau iš namų. Taip elgdavausi, kad žmona ramiai išeitų į darbą. Tada apsisukęs aš vėl greitai sugrįždavau namo, nusirengdavau kostiumą ir galvodavau tik apie tą patį… Galvodavau apie tą laiką, praleistą izoliatoriuje. Galvodavau, kaip jaučiasi mano vaikai ir kokį pavyzdį jie turi. Tuomet visi rašė, kad esu „žulikas“, vagis, korumpuotas…“ – rydamas ašaras prisimena A. Čepononis.
Jis neslepia, kad tada sulaukė begalės kvietimų dirbti kitur, palikti Radviliškį. A. Čepononį kvietė į Telšius, Vilnių, kitus miestus – nuo pajūrio iki Vidurio Lietuvos. Nors tai šeimai tada atrodė tinkamiausia išeitis, rajono meras išvykti nenorėjo: „Tada būčiau lyg bailys pasipustęs padus. Aš turėjau likti. Vaikams ir žmonai pasakiau, kad negaliu išvažiuoti, negaliu bėgti nuo savęs. Žinojau, kaip ta istorija baigsis, todėl visus pasiūlymus iš kitų miestų atmečiau ir likau Radviliškyje“.
Šiandien A. Čepononis sako nesigailintis dėl savo sprendimo likti Radviliškyje, nes tai – mylimas miestas po gimtųjų Lazdijų. Kai po kelerių metų jis vėl ryžosi dalyvauti mero rinkimuose, sulaukė šeimos pasipriešinimo.
„Pirmą teismą laimėjau prieš daugiau nei dvejus metus. Tuomet apsisprendžiau dalyvauti tiesioginiuose mero rinkimuose ir supratau, kad žmonės mane palaiko. Tai reiškė, kad einu teisingu keliu, tai leido ir vėl imtis darbų, jausti ryšį su žmonėmis“, – kone pirmąsyk per visą jautrų pokalbį jau be ašarų akyse šypteli rajono meras.
Išpildė tėvui duotą pažadą
Laimėjus tiesioginius mero rinkimus, A. Čepononio jau nebegąsdino oponentų puolimas, šmeižtas ir juodinimas.
„Ko tik nebuvo! Viename laikraštyje buvau ir aštuonkoju padarytas. Suprantu kritiką, tačiau patyčių pačiais skaudžiausiais gyvenimo momentais aš niekaip nepateisinu. Tada palaidojau tėvelį. Iš karto po laidotuvių tame pačiame laikraštyje mane išdergė kiek tik įmanoma, o leidėjas dar įdėjo ir užuojautą dėl tėvelio mirties. Manau, kad toks sarkazmas yra nežmogiškas. Niekam nelinkėčiau šito patirti. Ir tikiuosi, kad tų žmonių, kurie šitaip kiauliškai elgėsi, vaikai niekada to nepatirs. Niekada nesibylinėju dėl tų mane juodinančių publikacijų, nes tikiu, kad lazda turi du galus, o sąžinės priekaištai ilgainiui tampa sunkesni negu teismas. Gaila, tai supranta ne visi“, – apmaudo neslepia rajono vadovas.
Tėvelio netektis sukrėtė labai skaudžiai, nes dėl trumpesnio tėvelio gyvenimo jis kaltina visą tą raizgalynę, iš kurios kapanotis teko net šešerius metus. Neslėpdamas ašarų A. Čepononis sako, kad tą akimirką, kai buvo paskelbtas išteisinamasis nuosprendis, jis prisiminė būtent tėtį: „Tai buvo tikrų tikriausias emocijų pliūpsnis. Pirmiausiai prisiminiau tą dieną, kai po sulaikymo grįžau namo ir išgirdau tėvelio klausimą: „Sūnau, ar gali būti, kad tu kaltas?“. Atsakiau, kad tikrai ne. Pažadėjau, kad tai įrodysiu. Tėtis, po sulaikymo pamatęs mane per televizorių, prašė jį išnešti ir daugiau iki pat gyvenimo pabaigos, likusius trejus metus, jis televizoriaus nebežiūrėjo, nors iki tol buvo serialų ir laidų mėgėjas. Ir šiandien tas nuosprendis yra lyg pažado išpildymas tėveliui. Iki šiol tebegalvoju, kad tos problemos paskubino jo išėjimą į aną gyvenimą, juk iki tol jis buvo labai stiprus ir sveikas“.
Pagaliau į darbus – šviesia galva
Dar keletą dienų po nuosprendžio paskelbimo A. Čepononis sako gyvenęs emocijomis, savaitgalį praleidęs su šeima, aptaręs visus tų šešerių metų sunkumus, tačiau tik pirmadienio rytą savo žmonai Nijolei prisipažino pagaliau į darbą einantis šviesia galva: „Dabar smegenys dirba taip, kaip tuo metu, prieš beveik šešerius metus. Galybė darbų, projektų, naujų idėjų. Tie šešeri metai buvo vidinio nuosmukio laikotarpis. Kai susitvarkyti su mintimis nebuvo lengva. Pagaliau tai baigėsi, nes iki tol vis „nušokdavau“. Gyvenau skaičiavimu iki posėdžių. Iki nuosprendžio. Visą tą laiką nebuvo tos minutės be minčių apie tai. Dabar nebėra jokių pašalinių trikdžių“.
A. Čepononis džiaugiasi sulaukęs radviliškiečių palaikymo. Kai ketvirtadienį jis iš Šiaulių skubėjo grįžti į Radviliškį, telefonas tiesiog kaito – meras juokiasi sulaukęs net 218 trumpųjų žinučių su sveikinimais, o skambučių skaičius buvo tiesiog nesuvokiamas.
„Man paskambino ir iš savivaldybės, klausė, ar spėsiu įsiamžinti su visais ant savivaldybės laiptų Savivaldos dienos proga. Pasakiau, kad tikriausiai spėsiu. Kai atvykau, žiūriu – nė vieno žmogaus. Atidarau duris, o ten – visi savivaldybės darbuotojai, sustoję ne tik fojė, bet ir ant laiptų, pasitiko geromis emocijomis, plojimais ir šūksniais. Ta akimirka – tiesiog fantastiška. Esu be galo visiems dėkingas už palaikymą“.
Didžiausia padėka – patiems artimiausiems
Nuo pat ketvirtadienio džiaugsmo ašaras, persipynusias su įvairiausiomis emocijomis, vis braukiantis rajono meras sako, kad jį pravirkdė ir vieno miestiečio skambutis. Žmogus net neprisistatęs pasveikino merą su pergale ir prasitarė net keletą dienų ieškojęs jo telefono numerio, o jį gavęs iš karto paskambino. „Po pokalbio pravirkau, o žmona persigando, kad vėl kažkas nutiko. Kai papasakojau, ašaras braukėme abu“, – sako A. Čepononis.
Tačiau pačius gražiausius žodžius jis sako norintis ištarti savo šeimai, kuri nė akimirką nesudvejojo jo nekaltumu: „Brolis tapo tėvu, sesuo – mama. Žmona, vaikai visuomet palaikė. Jeigu ne jie, šiandien nežinau, ar kalbėtume ta tema. Greičiausiai, būčiau palūžęs ir nuleidęs rankas. Laimė, šiandien galiu vėl kibti į darbus ramia galva“, – plačia šypsena pokalbį baigia A. Čepononis.
Paklaustas, ar neketina per teismus reikalauti moralinės žalos atlyginimo dėl tų iš gyvenimo kone išbrauktų šešerių metų, meras neslepia, kad teismų jam jau užtenka visam gyvenimui, todėl neketina gręžiotis atgal ir ieškoti kaltų: „Tik pirmyn, kupinas energijos ir geros nuotaikos. Nenoriu gręžiotis atgal, tą puslapį užverčiu. Nors neabejoju, kad bus paduota apeliacija, tačiau tai nesugriaus mano vidinio įsitikinimo. Praėjęs ketvirtadienis buvo naujo tikėjimo, naujo lūžio pradžia“.
„Tėtis. Mano tėtis. Kai buvau 4-erių, nešiodavo mane ant pečių einant link jūros. Kai skaudėdavo ar būdavo sunku, pirmas atvažiuodavo perkelti mano skausmą sau ant pečių. Kai kildavo klausimų, pirmas numeris, kuriam skambini, yra tėčio, bet kuriuo metu. Tėtis savo pavyzdžiu išmokė mus besąlygiškos meilės vaikams, šeimai. Tėtis paskyrė savo gyvenimą mums, visiems keturiems. Esu be galo laiminga, kad tada jis mane paėmęs už rankos laikė, palaikė ir lydėjo šalia svarbiausius gyvenimo žingsnius. Tai yra gražiausia, kas gali nutikti. Tikiuosi, kad aš būsiu toks pat pavyzdys, kaip tėtis yra man. Ačiū, kad kiekvieną gyvenimo akimirką laikote mane už rankos. Myliu tave, tėti“, – jautriu įrašu socialiniame tinkle pasidalijo A. Čepononio dukra Ieva.