NEBĖRA (NICHT MEHR, NO MORE): dvasingumo paieška buvusioje St. Marien bažnyčioje

Tomas Lagūnavičius
St. Marien, Essen, Vokietija, 2026 m. rugpjūčio 14 d., 14:13 val.
Manifesta 16 Ruhr – „This is not a Church“

2026 m. rugpjūčio 14 d. 14.13 val. multidisciplininis menininkas Tomas Lagūnavičius buvusioje St. Marien bažnyčioje Esene atliko minimalistinį konceptualų performansą „NEBĖRA (NICHT MEHR, NO MORE)“. Menininkas erdvėje pasirodė vilkėdamas marškinėlius su trimis kalbomis užrašytu žodžiu: NEBĖRA / NICHT MEHR / NO MORE.

Šis paprastas užrašas tampa pagrindiniu kūrinio konceptu: kas išnyksta, kai uždaroma bažnyčia? Ar išnyksta tik religinė institucija, ar kartu prarandamas ir dvasingumas?

St. Marien istorija šiam klausimui suteikia ypatingą svorį. Pirmoji bažnyčia šioje vietoje buvo pastatyta 1895–1896 m., tačiau 1944 m. sunaikinta per Antrąjį pasaulinį karą. Dabartinė St. Marien buvo pastatyta 1961–1963 m. pagal architekto Hanso Schillingo projektą ir pašventinta 1963 m. 2019 m. bažnyčia buvo profanuota ir nustojo veikti kaip katalikų maldos vieta. 2026 m. ji tapo viena iš Manifesta 16 Ruhr meno erdvių.

Todėl St. Marien šiandien yra tarp dviejų būsenų: ji nebėra veikianti bažnyčia, tačiau dar nėra tiesiog neutralus pastatas. Jos architektūroje, vitražuose, erdvėje ir tyloje išlieka ankstesnio religinio gyvenimo atmintis.

Būtent šią ribinę būseną tyrinėja Lagūnavičiaus performansas.

„NEBĖRA“ nėra paprasčiausias neigimas. Vokiškas „NICHT MEHR“ ypač aiškiai nurodo į laiko lūžį: kažkas buvo, bet dabar nebėra. Todėl užrašas kartu kalba apie praeitį, praradimą ir atmintį.

Performanso metu menininko kūnas tampa laikinu šios atminties nešikliu. Nebelieka altoriaus, liturgijos ar kunigo – lieka žmogus ir klausimas. Menininkas nesako, kad Dievo nebėra ir neskelbia, kad dvasingumas išnyko. Jis sukuria situaciją, kurioje pats žiūrovas turi klausti:

Kas lieka dvasingo buvusioje bažnyčioje?

Galbūt lieka architektūra.
Galbūt atmintis.
Galbūt tyla.
Galbūt žmogaus patirtis.
O galbūt pats klausimas tampa nauja dvasingumo forma.

Šiuo požiūriu „NEBĖRA“ yra ne tiek performansas apie religijos pabaigą, kiek apie sakralumo transformaciją. Uždarius bažnyčią, dvasingumas nebūtinai išnyksta – jis gali persikelti iš ritualo į atmintį, iš institucijos į individualią patirtį, iš tikėjimo į klausimą.

Ypač svarbu, kad performansas įvyko Manifesta 16 Ruhr kontekste, kurio pagrindinė tema – „This is not a Church“. Buvusi bažnyčia čia tampa šiuolaikinio meno erdve, tačiau Lagūnavičius klausia dar radikaliau: jeigu tai jau nebe bažnyčia, ar ji dėl to automatiškai tampa nebesakralia?

Performansas atsakymo nepateikia.

Jis palieka tik tris žodžius:

NEBĖRA.
NICHT MEHR.
NO MORE.

Ir būtent šis nebuvimas verčia iš naujo ieškoti to, kas galbūt vis dar yra.