Komentaras: dvasinės šilumos dalybose už brūkšnio liko našlaičiai

Vos prieš pusantrų metų per Lietuvą nuvilnijo skandalas, kai Biržų miesto Latvygalos gatvės gyventojai pasipriešino tam, kad jų gatvėje būtų statomi bendruomeniniai globos namai aštuoniems našlaičiams ir tėvų globos netekusiems vaikams.

„Mes už vaikus, bet tik ne mūsų gatvėje!“ – be jokios gėdos tada pareiškė Latvygalos gatvės gyventojai, tarp kurių buvo nemažai pasiturinčių verslininkų. Ir surinkę parašus įteikė juos Biržų valdžiai, kad ši našlaičiams paieškotų nuošalesnės vietos, o ne prie ežero, kur aplinka taip gražiai sutvarkyta ir išpuoselėta. Suprask, našlaičiams ten būtų per daug gera vieta gyventi.

Visa Lietuva tada ūžė dėl tokio žmonių žiaurumo ir nejautrumo vaikams, kuriuos likimas ir taip jau skaudžiai nuskriaudė, atimdamas iš jų pačius brangiausius žmones – mamas ir tėvus. O kai kurie biržiečiai raudonavo iš „sarmatos“ ir neslėpė, kad jiems po to buvo gėda prisipažinti, jog yra iš Biržų, kuriuose gyvena tokie beširdžiai žmonės.

Prieš pat Kalėdas panašus skandalas kilo ir Radviliškio mieste, kai Radviliškio rajono valdžia nusprendė įkurti bendruomeninius vaikų globos namus viename iš Stiklo gatvėje stovinčių buvusių bendrabučių, kuriame našlaičiams būtų nupirktas beveik šimto kvadratinių metrų ploto butas.

Europos Sąjungos ir mūsų valstybės teisės aktai reikalauja, kad nuo sovietmečio laikų „paveldėti“ vaikų namai, kuriuose daugybė vaikų gyvena tarsi „gulaguose“, privalo būti pertvarkyti į bendruomeninius vaikų globos namus. Tokiuose bendruomeniniuose globos namuose vaikai gyventų kaip šeimose – nedidelėmis grupėmis, turėtų savo namus, padedami prižiūrinčio asmens patys mokytųsi rūpintis savo buitimi…

Būtent Stiklo gatvėje stovinčiame buvusiame bendrabutyje Radviliškio rajono valdžia ir nori įkurdinti vieną iš tokių „šeimynų“, kurioje į gyvenimą kabintis mokytųsi penki tėvų globos netekę vaikai. Tačiau netikėtai kilo „šaršalas“ viešai paskelbus, kad daugiabučio gyventojai nenori savo kaimynystėje matyti našlaičių.

Neilgai trukus buvusio bendrabučio gyventojų „gelbėtoju“ nuo penkių našlaitėlių viešai apsiskelbė vietinis politikas Gediminas Lipnevičius, kuriam daugiabučio gyventojai esą adresavo savo pagalbos prašymą su surinktais žodiniais parašais.

Ne, politikas tikrai viešai nesugėdino daugiabučio gyventojų, kurie atsisako su našlaičiais dalintis bendra laiptine, nebandė suminkštinti ir jų širdies, užtat per savo asmeninį laikraštį dosniai drėbtelėjo kritikos rajono valdžiai. Ir tuo pat metu savo asmeniniame laikraštyje paskelbė savo asmeninį sveikinimą su Kalėdomis, kuriame jautriai kalbėjo apie dalijimąsi dvasine šiluma, „mieliesiems“ radviliškiečiams linkėdamas prasmingo ir kilnaus gyvenimo.

Taip, tai tas pats politikas, kuris dar visai neseniai Radviliškyje viešai iškabintuose plakatuose ir interneto platybėse meiliai pozavo rankose laikydamas mažą vaikutį – u-tiu-tiu, gi tai taip jautru ir toks mielas vaizdelis turėjo patikti visoms vaikučius auginančioms mamytėms… „Dirbkime kartu už savo ir savo vaikų ateitį!“ – dabar jau ciniškai skamba šūkis, kuris buvo užrašytas ant politiko pasikabinto plakato.

Tarsi tokios veidmainystės dar būtų negana, šio politiko leidžiamas asmeninis laikraštis rajono valdžiai davė „išganingą pasiūlymą“ – našlaičiams paieškoti namų kur nors kaime!

Sekant tokia logika, tai dar geriau vaikus turbūt būtų ištremti į kokį nuošalų vienkiemį, kad niekas jų nematytų ir jie niekam nekvaršintų galvos savo buvimu. Kai nematysi našlaičių, tai ir galva turbūt nesopės? Dar gerai, kad našlaičių nepasiūlė susodinti ant rogučių – ir į mišką… Pasirodo, dar turi širdį.

Net viena politikė ėmė domėtis, ar valdžia atsiklausė buvusio bendrabučio gyventojų nuomonės dėl bendruomeninių vaikų steigimo jų name, nes, pasak politikės, žmonės yra susitvarkę savo butus ir laiptinę, o ir namo aplinka esanti tvarkinga…

Turbūt reikėtų suprasti, kad su prižiūrėtoju gyvensiantys penki vaikai žiauriai nusiaubs visas laiptines, pridergs kaimynų butus, įsibrovę vidun nudraskys tapetus, išlupinės parketlentes ir išars išpuoselėtus gėlynus? Tarsi Stiklo gatvėje nebūtų vietinių „artojų“, dėl kurių siautėjimo policijos pareigūnams dažnai tenka skubėti prie šioje gatvėje stovinčių buvusių bendrabučių.

Aš asmeniškai netikiu, kad visi Stiklo gatvės daugiabučio gyventojai yra tokie bejausmiai ir beširdžiai, kad savo laiptine ir bendru kiemu atsisakytų pasidalinti su penkiais našlaičiais. Netgi priešingai – esu įsitikinęs, kad dauguma šių žmonių mielai pasidalintų savo širdies šiluma su likimo nuskriaustais vaikais, padėtų savo patarimais, pavaišintų gardesniu kąsniu, o esant reikalui – nesavanaudiškai ištiestų jiems pagalbos ranką.

Kirba mintis, ar tik kas nors nebus pasinaudojęs gyventojų patiklumu ir tyčia juos suklaidinęs, kad manipuliuodamas žmonių jausmais susprogdintų dar vieno skandalo burbulą? Gi sakoma, kad skandalai augina reitingus…

Kartais ir labai gudri višta uodegą išsidilgina, o patyręs ir taiklus šaulys gali persišauti sau koją. Tik dar neteko girdėti, kad beširdžiui kas nors būtų sužeidęs širdį.

Linas GARBENIS, „Radviliškio naujienų“ redaktorius