In memoriam Danguolei Dabašinskienei
Dabar einu į didžią tylumą,
Į tylumą, palaimintą ir didžią.
Einu į laisvę, didelę ir plačią,
Kuri priims mane kaip lauktą svečią…
V. Mykolaitis-Putinas
In memoriam Danguolei Dabašinskienei
Rugpjūčio 6 dieną, eidama 78 metus, po sunkios ligos mirė Danguolė Mačiukaitė-Dabašinskienė.
D. Dabašinskienė gimė 1943 m. sausio 3 dieną Radviliškio rajone, Žironų kaime. 1961 m. baigė V. Valsiūnienės vidurinę mokyklą (XVIII laida). Metus laiko po mokyklos baigimo Danguolė subūrė bendraklasius vienerių metų darbui Černiachovskio kolūkyje. Jie dirbo tėviškės laukuose paprastais lauko darbininkais. Vienerius metus ji mokėsi Žemės ūkio akademijoje, vėliau perstojo į Vilniaus pedagoginį institutą, kuriame įgijo biologijos mokytojos specialybę.
D. Dabašinskienė yra dirbusi Radviliškio kultūros namų direktore, Pionierių namuose. Nuo 1971 m. iki 2005 m. dirbo Šiaulių miesto 12 vidurinėje mokykloje (dabar „Juventos“ progimnazija). Tarp kolegų išsiskyrė elgesio elegancija, vidine kultūra, principingumu, atsakingumu. Darbas mokykloje buvo jos gyvenimas. Ji buvo tokia visur esanti: mokėjo užjausti, paguosti, ištiesti pagalbos ranką jaunam ir kolegai. Daug metų buvo renkama mokyklos profsąjungos pirmininke.
Velionė labai mylėjo gyvenimą. Ji brangino viską, kas pasitaikė gyvenimo kelyje. Joje gyveno daug žmonių. Daug likimų palietė ranka ir širdimi. Ir išėjusi į pensiją ji išliko erudite, šaknimis įaugusi į visuomeninį gyvenimą. Ji – Trečiojo amžiaus universiteto tarybos narė, skaitytojų klubo „Beržė“ įkūrėja (2014 m.), turizmo sekcijos vadovė. Pati pabuvojusi daugybėje šalių, skatino visus keliauti. Nuoširdžiai dalijosi savo žiniomis, bendradarbiavo su Radviliškio viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriumi, aktyviai dalyvavo bibliotekos kultūriniuose renginiuose. Ji skubėjo gyventi. Stengėsi daug imti ir duoti kiek gali. Ji visiems senjorams buvo pavyzdžiu, kaip reikia stebėti, grožėtis ir džiaugtis gyvenimu. Drauge su vyru Povilu užaugino du sūnus, džiaugėsi anūkais, marčiomis. Tai buvo asmenybė, kuriai didžiausia vertybė visada buvo žmogus. Tik apie Danguolę sunku kalbėti būtuoju laiku – ji vis dar esanti, nuolat visais besirūpinanti.
Trečiojo amžiaus universiteto bendruomenė giliai išgyvena netekusi talentingos taurios asmenybės, kuri sušvito kaip meteoritas ir užgeso, ir užjaučia sunkią netektį išgyvenančius artimuosius.
Trečiojo amžiaus universiteto bendruomenė