Pašventinti kryžiai mini skaudžiausią tautos istoriją

Aušra MIKŠIENĖ

„Neapsakomas jausmas stovėti ir braukti ašarą, kuri gimė ir iš džiaugsmo, ir iš skausmo. Čia susipynusi skaudi istorija ir nuostabi dabartis. Gera matyti, kad mumis rūpinasi, mus gerbia. Čia ateinu lyg į tremtinių šventovę, kur uždegu žvakelę, pasimeldžiu, prisimenu viską, ką teko išgyventi“, – po sekmadienio iškilmių, kurių metu pašventinti trys atnaujinti kompozicijos „Skausmo ir kančios kelias“ kryžiai, kalbėjo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Radviliškio skyriaus pirmininkė Stasė Janušonienė.

Prieš kone trisdešimt metų šalia Radviliškio bažnyčios atsiradę kryžiai, pasak S. Janušonienės, atlaikė daug išbandymų – vieną iš jų nuvertė uraganas „Anatolijus“, tačiau net ir jį atstačius savo darbą vėliau atliko oro sąlygos: „Kryžiai sutrūnijo, tad juos būtinai reikėjo atnaujinti. Kokia būtų gėda, jeigu toks simbolis, žymintis tremtį, politinius kalinius ir rezistenciją, tiesiog supūtų. Tai mūsų, tremtį ištvėrusių žmonių, sakralinė vieta. Kalbėjomės su valdžia, ieškojome sprendimų ir džiaugiamės šiandien matydami tokius pokyčius“.

Senuosius kryžius sudegino

Apie šio meninio akcento, įprasminančio skaudžius Lietuvai istorijos puslapius, atnaujinimą tremtiniai su valdžia diskutavo dar kovo mėnesį. Jau tuomet nutarta ne tik pastatyti naujus kryžius, bet ir pratęsti dekoratyvinę betoninę sienelę, išrauti kadagius ir jų vietoje įrengti veją.

Primename, kad kompozicija „Skausmo ir kančios kelias“, skirta atminti Lietuvos kankinius, tremtinius, politinius kalinius, žuvusius Sibiro platybėse, atidengta 1989 metais. Jos autoriai – V. Vaicekauskas, A. Dovydaitis ir E. Gaubas. Kiek vėliau, 1995 metų birželio 14-ąją, šalia pastatytų kryžių pašventintas simbolinis „Skausmo ir kančios kelias“ – geležinkelio bėgiai, simbolizuojantys į tremtį iš Radviliškio žmones vežusius vagonus.

„Iš sodybų ir laukų rinkome akmenis ir mūrijome skausmo sienelę, kuri tapo lyg paminklu tiems, kurie negrįžo iš tremties. Akmenys atgulė ir tarp sulaužytų bėgių. Kodėl sulaužytų? Nes jie simbolizuoja sulaužytus žmonių likimus“, – pasakoja S. Janušonienė.

Moteris sako, kad ir senieji kryžiai, per tris dešimtmečius liudiję ne vieną išriedėjusią tremtinių ašarą ir išklausę begalę prisiminimų ir dainų, savo kelią baigė kaip pridera – buvo sudeginti taip, kaip numatoma bažnyčios: „Buvo atliktas tam tikras ritualas ir kryžiai sunaikinti taip, kaip bažnyčia naikina senus rožinius ar kitas relikvijas“.

S. Janušonienė: „Su mūsų karta išnyks ir gyva istorija“

Apie šią vietą, per įvairiausias sukaktis suburiančią aktyviausius gyvus likusius tremtinius, S. Janušonienė galėtų kalbėti valandų valandas. Kaip ji pati sako, labai svarbu visiems apie tai kalbėti, kad istorija nebūtų pamiršta: „Pagalvokite, kad mes, kurie esame likę gyvi, ištremti buvome dar vaikai. O tų, kurie vagonais buvo vežami jau suaugę, jau mūsų gretose nebėra. Norisi, kad jaunimas žinotų istoriją. Kad ją perduotų savo vaikams. Kad žinotų, koks skausmas ir kokia stipri kančia lydėjo mus ir mūsų tėvus, senelius. Jaunimu aš labai tikiu. Manau, kad jie eitų į miškus, jeigu tik būtų reikalas. Dabar jie problemų neturi, todėl ir kvaišta. O ko tik mes jauni neprikrėtėme, kol neužklupo baisi nelaimė. Mielieji, kalbinkite tremtinius. Prašykite, kad jie jums pasakotų savo išgyvenimus, patirtį. Kai mūsų karta išnyks – gyvos istorijos nebeliks ir ją liudys tik tokie simboliai, kaip sekmadienį pašventinti atnaujinti „Trys kryžiai“. Įdomu tai, kad naujuosius kryžius pagamino vieno iš pirmųjų kryžių autoriaus sūnus – skulptorius Martynas Gaubas“.

„Kada ir kur tave vežė vagonai?“

Skaičiuojama, kad iš viso 1941-1952 metais iš Lietuvos buvo ištremta apie 135 500 žmonių. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Vardynų skyriaus duomenimis, iš Radviliškio rajono vagonais buvo išvežta daugiau nei 3 tūkstančiai žmonių. Jų gretose – ir S. Janušonienė. Puikiai pamenanti 1951 metų rugsėjo 20-ąją, kai ją kartu su šeima, sulaukusią vos 14 metų, ištrėmė į Irkutsko sritį, Troicko kaimą, S. Janušonienė sako, kad ten išbuvo lygiai septynerius metus: „Ten šešių asmenų šeima: tėtis, mama, brolis, sesuo, jos mergaitė ir aš, išlipome spalio 6-ąją ir lygiai po septynerių metų, vėl spalio 6-ąją, su mama įlipome į traukinį, parvežusį atgal į gimtinę. Vėliau grįžo ir brolis su šeima. Ir sesuo sugrįžo. Tik tėtį palaidojome tremtyje. Pamenu, kad grįžome naktį, tad kitą dieną išėjau į Radviliškio miesto centrą ir parduotuvėje bijojau lietuviškai paprašyti saldainių. Taip mus sulenkė ir paveikė svetima vieta ir kalba“.

Dabar jau 81-erių S. Janušonienė sako, kad tremtiniai grįžimo datos nesureikšmina, tačiau visuomet skirsto save pagal sritį ir datą, kai buvo tremiami: „Net ir sąskrydžiuose klausiame: „Kada ir kur tave vežė vagonai?“. Tai yra mūsų ženklas. Mūsų istorija. Aš ten dirbau kolūkyje, paauglė šėriau veršelius, vėliau tapau melžėja, o dar vėliau – karvidės laborante-apskaitininke“.

Grįžusi į Radviliškį S. Janušonienė septynerius metus dirbo geležinkelio statyboje, vėliau 25-erius metus plušėjo geležinkelio siuvykloje. „Žinote, laikas bėga greitai. Kai ką pamiršti. Kai ko gal ir nenori prisiminti, tačiau tos dienos ir metai tremtyje – įstrigusios labiausiai“, – neslepia Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Radviliškio skyriaus pirmininkė.

Į tremtį – vos trijų mėnesių

Kur kas blankesni – gydytojos, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Radviliškio filialo valdybos narės Irenos Palionienės prisiminimai. Nenuostabu – Irenai tebuvo vos trys mėnesiai, kai ją kartu su tėvais įgrūdo į vagoną ir išsiuntė tremtin.

„Žinote, per atnaujintų kryžių pašventinimą stovėjau ir nuolat galvojau apie savo tėvus. Kaip jiems turėjo būti sunku. Ką jie išgyveno keliaudami į nežinią gyvuliniame vagone su trijų mėnesių kūdikiu ant rankų? Tokie simboliniai susiėjimai labai virpina širdį“, – „Radviliškio naujienoms“ atvirauja I. Palionienė.

Pirmieji ryškūs gyvenimo prisiminimai – iš tremties. Ten Irena pirmąkart žaidė su vaikais, išmoko kalbėti, tad sunku, kaip ji pati pasakoja, buvo sugrįžti į tėvelių taip išsvajotą gimtinę: „Pamenu, kad man buvo septyneri metai, kai grįžome čia. Tačiau pirmieji metai man buvo labai sunkūs – teko iškęsti daug patyčių mokykloje. Mus vadino buožiukais ir visaip kaip tik mokėjo… Laimė, tai truko neilgai, o šiandien mes atleidome visiems, kas mus skriaudė, tačiau to nepamiršome. Nors psichologai sako, kad jeigu nepamiršti, tai ir neatleidai. Tačiau svarbu, kad tai nepasikartotų, todėl svarbu visiems suprasti, kodėl toks reikšmingas yra šių „Trijų kryžių“ atnaujinimas. Kuo svarbi mums ši vieta“.

Prašys, kad vieną kryžių papuoštų mūka

Ir S. Janušonienė, ir I. Palionienė sako labai norinčios padėkoti ne tik tiems, kurie dalyvavo ceremonijoje, pagerbė kryžių pašventinimo iškilmes savo buvimu, tačiau ir rajono valdžiai.

„Mus sąskrydžiuose juokais vadina „Radviliškio lordais“. Jeigu kiti rajonai vargsta, patys „susimeta“ autobuso nuomai, kelionėms, tai mums užtenka kreiptis į savivaldybę ir gauname autobusą, kuris dar ir iš atokiausių kaimelių surenka tuos senolius su lazdelėmis, kurie nori, tačiau jau nebeturi sveikatos nusigauti į sąskrydį. Esame gerbiami, mylimi ir dėl to labai laimingi“, – sako S. Janušonienė.

Tiesa, atnaujinti kryžiai dar nėra tokie, kokius tremtiniai norėtų matyti. Centrinio kryžiaus nepuošia mūka (nukryžiuoto Kristaus figūra). Nors dekanas aiškino, kad kryžiai gali būti ir be jos, mes bandysime kalbėtis ir prašyti, kad šis kančios simbolis papuoštų didįjį kryžių“, – sako S. Janušonienė.

Radviliškio Švenčiausios Mergelės Marijos Gimimo parapijos klebonas Tadas Rudys sako, kad ateityje paaiškės, ar tremtinių noras bus išpildytas: „Ar ta detalė atsiras – tikrai negaliu pasakyti. Tačiau noriu pabrėžti, kad ši vieta, simbolizuojanti tremtinių skausmą ir išgyvenimus, tuo pačiu simbolizuoja ir mūsų tautos, kiekvieno žmogaus istoriją. Ši kompozicija, kurią teko šventinti, mane džiugina, nes ji atveria kitokią galimybę pažiūrėti į tikėjimą, į gyvenimo prasmę. Mūsų tauta, tremtiniai yra paženklinti įvairiausių iššūkių. Kartais gal ir atrodė, kad tuose iššūkiuose Dievo nebėra, tačiau jis visuomet buvo kartu. Tų pašventintų kryžių ir bažnyčios artumas tai ir parodo – Dievas yra kartu, nors ir ne visuomet matomas“.