Auksinių vestuvių šventėje – ir deimantinis blizgesys

Aušra MIKŠIENĖ

Vyrų ir moterų santykiai – vienas iš labiausiai analizuojamų klausimų visame pasaulyje. Apie meilę kuriami filmai, rašomos knygos, statomos įspūdingiausios pjesės ir spektakliai. Kaip gi atrasti tą kitą obuolio puselę, ją išsaugoti ir darniai santuokoje nugyventi pusšimtį metų ir daugiau?Pasipuošę, su šypsenomis veiduose, jauduliu širdyse ir tvirtai susikibę rankomis rajono senjorai praėjusią savaitę rinkęsi į išpuoštą Burbiškio dvaro salę, kurioje surengta jau trečioji rajono masinė Auksinių vestuvių puota, sako atradę tą laimės receptą.

Pusšimtį metų santuokoje jau nugyvenę kraštiečiai neslepia – bendras kelias nebuvo rožėmis klotas, tačiau niekuomet nė į galvą nešovė mintis pasukti skirtingais keliais. Šokiuose, mokyklos suole ar darbovietėje susipažinusios poros tikina iki pat šiandien besidžiaugiančios bendru gyvenimu, o viso to paslaptis – pagarba vienas kitam.

Prieš pusšimtį metų susituokė 500 porų

Kaip pasakoja jaunąsias ir jaunikius su duona ir druska pasitikusi Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Sigita Grabauskienė, prieš pusšimtį metų rajone susituokė net 500 porų, tačiau per tą laikotarpį 106 poros pasuko skirtingais keliais, dar 29 poros išvyko gyventi į kitus rajonus ar net šalis, o 281 pora ar po vieną sutuoktinį, amžiną meilę prieš 50 metų prisiekę iki mirties, jau iškeliavo Anapilin.

„Įdomu tai, kad prieš pusšimtį metų susituokė net 500 porų, kai, tarkime, praėjusiais metais rajone susituokė tik 218 porų. Skirtumas tikrai nemažas. O jeigu kalbėti apie tas poras, kurias kvietėme atšvęsti Auksines vestuves, tai išsiuntėme 84 kvietimus, o masinėje puotoje sutiko dalyvauti 33 poros ir netgi viena pora, šiemet švenčianti Deimantines vestuves, santuokoje nugyvenusi jau šešiasdešimt metų“, – šypteli S. Grabauskienė.

Vertėtų priminti, kad 2016 metais pasveikinta 18 porų, o pirmojoje Auksinių vestuvių šventėje 2015 metais iš naujo meilę vienas kitam pažadėjo 22 poros.

Įdomu ir tai, kad šių metų Auksinėje šventėje panoro dalyvauti kelios poros, prieš penkiasdešimt metų susituokusios ne Radviliškio rajone, o kitose savivaldybėse. Tai – Robertas Julius ir Valė Urbos iš Grinkiškio bei Panevėžyje susituokę, o dabar Radviliškyje gyvenantys Algimantas ir Vanda Virvičiai.

Tikslas – ir pagerbti, ir pasimokyti

Pasak organizatorių, pagrindinis šios šventės tikslas – pasidžiaugti ir pagerbti tuos žmones. „Retas atvejis, kai žmonės tiek metų nugyvena poroje. Tai labai daug, todėl tikime, kad jie nusipelnė pagarbos. Norime pasveikinti, pabūti kartu“, – sako Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja.

Jai antrina ir idėjos iniciatorius rajono meras Antanas Čepononis, pats su žmona santuokoje gyvenantis jau 37-erius metus: „Bet koks prisilietimas prie bet kurio žmogaus, o juo labiau – prie šeimos, nugyvenusios pusšimtį metų, yra be galo svarbus. Šios šventės sumanymas – nebuvo siekis tik surengti patį susiėjimą. Tai buvo noras padėkoti šeimoms, kurios darniai nugyveno net penkiasdešimt metų. Šitos šeimos – tarsi gyvenimo akademikai, profesoriai, iš kurių gali mokytis ne tik vaikai, provaikaičiai, bet ir kaimynai. Tikiu, kad kiekvienoje šeimoje buvo ir gero, ir blogo, tačiau jos viską įveikė ir tapo tikru pavyzdžiu mums visiems“.

Iš tiesų, pirmosios šventės, surengtos 2015 ir 2016 metais, parodė, kad tokių susibūrimų reikia. Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorė Jolanta Margaitienė sako, kad Auksinės vestuvės – tai ne tik proga parodyti dėmesį šventės kaltininkams, bet ir iš jų pasimokyti meilės, supratimo, pagarbos: „Tai jau tapo gražia mūsų rajono tradicija, kuri, tikiu, gyvuos dar daugelį metų, o tų porų kasmet sulauksime vis daugiau“.

Penkiasdešimt metų kartu – lyg viena akimirka

„Oi, mes dar mažai nugyvenom. Nugyvensim dar kokį dvidešimt metų kartu. Iš tos pačios parapijos apsivedėm, užtat ir Dievas mums padeda. Ko reikėjo per tuos penkiasdešimt metų? Būti geriems vienas kitam, nusileisti. Gyvenimas yra vingiuotas kelias – visko būna. Užauginom sūnų, dukrą, penkis anūkus, pasodinom ne vieną medį ir namą pasistatėm“, – juokiasi Algimantas Virvičius.

Jo žmona Vanda priduria, kad svarbiausia santuokoje – kantrybė: „Išbandymų reikia, tačiau juos būtina nugalėti. Gyventi reikia koja kojon, petys petin ir tik pirmyn. Visi tie metai – lyg viena akimirka. Tikrai. Net ir šiandien mes vienas be kito niekur negalime.

O štai pora iš Sidabravo seniūnijos, Henrikas Alfonsas ir Marijona Ožalinskai, tikina, kad reikia mylėti gyvenimą, save, antrąją pusę, vaikus ir daug dirbti, tada neliks laiko pykčiams ir dvejonėms. „Dūmų namuose buvo, tačiau labai lengvų. Mylime vienas kitą. Kur dėsies nemylėjęs?“ – juokiasi Henrikas Alfonsas.

Kad svarbiausia – supratimas ir pagarba vienas kitam, tikina ir radviliškiečiai Aniceta bei Julius Krivickai. „Dar svarbu jauniems, tačiau ne per daug. Svarbu kartu pagyventi, pabandyti vienas kitą. Po to ir visą gyvenimą turi lydėti pagarba, meilė, vienas kito užjautimas. O paskui atsiranda vaikai, anūkai. Gyvenimas – trumpas. Nugyvenom pusšimtį metų kartu, o atrodo tiek nedaug. Dar norėtume nugyventi bent pusę tiek“, – juokiasi Aniceta.

Jos vyras priduria, kad ir šiandien jie laikosi tam tikrų tradicijų – atsisveikinant visada pasibučiuoja: „Juk nežinosi, kada tas bučinys gali būti paskutinis“.

Senjorai, pasipuošę gražiausiais apdarais, neslėpė jaudulio. Organizatoriai pasistengė, kad ta diena atrodytų lyg tikrų tikriausios vestuvės – prie įėjimo į pobūvių salę šventės kaltininkai buvo sutikti su duona ir druska, įteikta gėlių, o salėje jie sėdo prie stalų, papuoštų gėlėmis, buvo paruošta užkandžių ir gaiviųjų gėrimų.

Džiaugsmo ašaras braukė ne tik patys senjorai, bet ir jų artimieji. Į Burbiškio dvarą su gėlėmis ir nuoširdžiausiais linkėjimais sugužėjo kone keli šimtai žmonių. Štai uošvius Adolfą ir Genę Kemešius sveikinusi Rima vos tramdė ašaras: „Jie tikrų tikriausias darnaus gyvenimo kartu pavyzdys. Net graudinuosi“.

Pasveikinta ir Deimantinė pora

Pati pirmoji pora, kurią sveikino visi susirinkusieji – tai Eugenijus Algimantas ir Milda Stefūnė Grinkevičiai. Tai išskirtiniai šventės dalyviai, kartu nugyvenę jau šešiasdešimt metų ir tądien paminėję Deimantines vestuves.

„Jeigu atvirai, mūsų gyvenime buvo visko – ir džiaugsmo, ir sunkumų, tačiau neišsibėgiojome, tebegyvename. Kai pagalvoji – jau net šešiasdešimt metų. Susipažinome Šeduvos šokiuose ir taip kritome vienas kitam akį, kad kiek padraugavę nusprendėme susituokti. Štai ir jau du vaikus esame užauginę, turime du anūkus, du proanūkius, kurie ir šiandien čia, Burbiškio dvare, mus sveikina“, – šypteli Milda Stefūnė.

Tiesa, ji pabrėžia, kad svarbiausia santuokoje – pagarba, net ir tuomet, kai meilės nebelieka: „Negaliu pasakyti, kad mylime vienas kitą lyg pirmą vestuvių dieną. Jausmas kitoks, brandesnis – tai pagarba vienas kitam“.

Iš naujo prisiekė meilę prieš Dievą

Šventėje visus sveikinęs Radviliškio parapijos klebonas Tadas Rudys tądien vieną porą sveikino jau nuo pat ryto – Janina ir Stanislovas Dailidoniai atnaujino santuokos įžadus bažnyčioje.

„Pasitaiko, kad poros po penkiasdešimties metų kartu ir vėl stoja prie altoriaus. Iš naujo prisiekia meilę ir pagarbą vienas kitam prieš Dievą. Tai labai prasminga, nes tai, ką darė jauni, jie dabar pakartoja ir tampa liudytojais, kad meilė gyva ir egzistuoja iki galo“, – šypteli T. Rudys.

Klebonas neslepia pastebintis skirtumą tarp porų, kurie prie altoriaus žengia pirmą kartą, ir tų, kurie grįžta po daugelio metų: „Dabar kažkodėl labai dažnai graudinasi vyrai. Įdomu, kodėl? O šiandien jaunoji, kartodama priesaiką po pusšimčio metų, vos prakalbėjo, nes verkė visas apeigas“.

O pati Auksinė jaunoji, radviliškietė J. Dailidonienė neslepia apie tokias apeigas svajojusi nuo pirmos vestuvių dienos: „Žinojau, kad per Auksines vestuves ir vėl stosime prieš Dievą. Susituokėme rugpjūčio 12 dieną, tad ir ši simbolinė šventė – labai artima mūsų sutuoktuvių dienai. Vyras labai geras, užauginome du sūnus ir keturis anūkus. Džiaugiamės gyvenimu ir tikime, kad tas santuokos įžadų atnaujinimas dar labiau sutvirtins mūsų santuoką. Emocijos labai geros“.

Ir vėl prie altoriaus žmoną vedęs S. Dailidonis juokiasi, kad šiandien žmona – vis dar tokia pati, kokią rado prieš pusšimtį metų: „Susipažinome darbovietėje. Krito į akį. Buvo „mandresnė“ negu kitos. Labai gera žmona. Visko buvo, tačiau esame laimingi ir mylintys“.

Dar daug laimingų metų kartu!

Savaitraštis „Radviliškio naujienos“ prisideda prie išskirtinės Radviliškio rajono savivaldybės idėjos ir sveikina rajono poras, iš naujo pasižadėjusias niekuomet neišsiskirti.

Aukso raidėmis verta išraižyti poras, tapusias Auksinių vestuvių ceremonijos dalyviais:

Kazimierą ir Petrą Bernotus,

Angelę Albiną ir Romaną Stasį Kestenius,

Reginą ir Klemą Gelumbauskus,

Birutę Teklę ir Alfonsą Tenziagolskius,

Ireną ir Aleksą Čepaičius,

Anicetą ir Julių Krivickus,

Leokadiją Stefaniją ir Petrą Elinauskus,

Janiną ir Stanislovą Dailidonius,

Aldoną ir Bronislovą Mišeikius,

Vidą ir Algirdą Bracus,

Vandą ir Algimantą Virvičius,

Nijolę ir Albiną Bites,

Valeriją ir Romualdą Kęstutį Masiliūnus,

Oną ir Stasį Grigus,

Genovaitę ir Leoną Bilevičius,

Aleksandrą ir Rimantą Krukus,

Vitaliją ir Kęstutį Alfredą Jonaičius,

Zenoną ir Juozą Kasperavičius,

Eugeniją ir Stasį Mižutavičius,

Feliciją Petronėlę ir Joną Romaną Urbas,

Prancišką Audronę ir Joną Lapinskus,

Marijoną ir Henriką Alfonsą Ožalinskus,

Gerimantą ir Algirdą Boleslovą Paulauskius,

Janiną ir Stasį Jankaičius,

Birutę ir Bronių Šilževičius,

Valę ir Robertą Julių Urbas,

Zitą ir Zenoną Šilinskus,

Danguolę Bronislavą ir Algirdą Igną Vaičiūnus,

Genovaitę ir Albertą Grikinus,

Ireną ir Petrą Vasiliauskus,

Aldoną Emiliją ir Viktorą Juozą Gerulius,

Birutę ir Stasį Žirgulius,

Genę ir Adolfą Kemešius.

Sveikiname Jus ir linkime drauge atšvęsti dar ir Deimantines vestuves! Kaip tai šiemet kartu su visais padarė Milda Stefūnė ir Eugenijus Algimantas Grinkevičiai!