Plenere susilieja triukšmas, dulkės ir menas

Aušra MIKŠIENĖ

Visą šią savaitę Radviliškyje netyla riaumojantys pjūklai, kaltelių ir kirvių kaukšėjimas. „Lyg koks motociklininkų suvažiavimas čia pas mus“, – juokiasi garsus radviliškietis dailininkas, skulptorius, grafikas Martynas Gaubas, kartu su dar aštuoniais tautodailininkais plušantis medžio drožėjų ir kalvių plenere „Baliui Buračui atminti“.

Dar kelios dienos ir gyventojai įvairiose miesto ir rajono erdvėse išvys įspūdingus plenero „vaisius“ – milžiniškas skulptūras iš ąžuolinių rąstų, kuriose atsispindės žymaus kraštiečio B. Buračo veikla ir nuopelnai.

Pleneras suteikia galimybę ir pasimokyti

Tokie plenerai, kaip sako patys menininkai, naudingi ne tik miestui, kurį papuošia įspūdingi darbai, bet ir patiems dalyviams, kurie turi galimybę susitikti su bendraminčiais, iš jų pasimokyti. Kartais net ir plenerų temos priverčia kažko išmokti.

„Nors esu čia gyvenęs, neslėpsiu, kad apie Balį Buračą praktiškai nieko nežinojau. Galbūt tai – mano paties kaltė, gal per mažai domėjausi, tačiau tokie plenerai leidžia pažinti nusipelniusių krašto žmonių istoriją, praplėsti akiratį, – šypsodamasis sako M. Gaubas, dabar gyvenantis Birštone. – Kai sužinai, kad mūsų kraštietis tais laikais sugebėjo dalyvauti parodose Paryžiuje, turėjo prigimtinę dovaną tausoti tai, kas yra duota, norisi ir pačiam išmokti tausoti viską, ką turime šiandien“.

M. Gaubo kūrybos sąraše – galybė skulptūrų iš akmens, bronzos, ledo ir smėlio. Žinoma, ir iš medžio. Tačiau pastarąją medžiagą, kaip sako pats M. Gaubas, jis buvo kiek primiršęs. Po kone trejus metus trukusios pertraukos jis dabar iš ąžuolinio rąsto Radviliškio miesto kultūros centro prieigose kuria skulptūrą „Rūpintojėlis“, kuri papuoš miesto bažnyčios šventorių.

„Man aiškiai buvo nurodyta vieta, kurioje stovės darbas, todėl ir toks pasirinkimas. Rūpintojėlis – lietuviškas simbolis, susijęs su religija. Beje, Balys Buračas taip pat daug dėmesio skyrė dievdirbiams, amatininkams. Žinoma, mano darbas bus pateiktas kitaip – stilizuotai ir šiuolaikiškai“, – pasakoja M. Gaubas, surengęs jau daugiau nei dvidešimt asmeninių parodų.

Darbas su medžiu dabar, kaip juokiasi skulptorius, kitoks negu seniau: „Pamenu, vaikystėje tėtis ir senelis, kurie buvo kryždirbiai, naudojosi kalteliais, dvitraukiu pjūklu. Nebuvo tokių įrankių, kokius naudojame mes. Šiandien tas darbas – kur kas triukšmingesnis ir greitesnis. Seniau skulptūrą sukurdavo per mėnesį ar keletą“.

Iš tiesų, greitis šiais laikais – visiškai kitoks. M. Gaubas sako, kad savąjį kūrinį jis baigs jau rytoj, nors prie ąžuolinio rąsto prisilietė tik trečiadienį: „Laukti nėra kada. Dirbame, plušame“.

Kūrybai įkvėpė ir apsilankymas gimtojoje B. Buračo sodyboje

Išsijuosęs šią savaitę prie Radviliškio miesto kultūros centro pluša ir rozalimietis Saulius Lampickas, dabar gyvenantis Alytuje.

Kaip savaitraščiui „Radviliškio naujienos“ sako pats meno kūrėjas, B. Buračo tematika jam – labai artima: „Jį žinau nuo vaikystės. Mano tėvas turėjo daug fotografijos knygų, o vienoje iš jų man, vaikėzui, buvo labai gražūs Balio Buračo paveiksliukai. 2012 metais esu sukūręs ir kamerinių skulptūrų ciklą pagal Balio Buračo fotografijas, už jį buvau apdovanotas ir ministerijos stipendija. Lenkiuosi prieš Buračą. Prieš tai, ką jis surinko, sukūrė“.

S. Lampickas sako, kad plenero darbui jį įkvėpė Acokavų kaimo bendruomenė, kuri norėjo, kad prie kelio, vedančio į B. Buračo sodybą, atsirastų kažkokie ženklai, kurie padėtų ją surasti: „Aš ir kuriu tokią trijų metrų verpstę ar prieverpstę, kurią papuošiu lietuviškais ornamentais ir „numaliavotu“ angeliuku, kuris privers sustoti ir atkreipti dėmesį į tą ženklą“.

O Kęstutis Benedikas iš Alytaus skuba užbaigti savąjį kūrinį – skulptūrą, kurioje bus išdrožinėti muzikos instrumentai: „Radau Balio Buračo nuotrauką, kurioje keli žmogeliai stovi su muzikos instrumentais, tad ir mano skulptūra bus susijusi su muzika. Juolab, kad mano kūrinys papuoš muzikos mokyklos erdvę. Čia bus ir smuikeliai, ir violončelės“.

Jau penktą ar šeštą kartą šiame plenere dalyvaujantis alytiškis tautodailininkas, medžio drožėjas sako, kad visuomet gera grįžti į Radviliškį – čia žavi ir kompanija, ir miestas: „Net keista, kad šiame mieste – daugiau mano darbų negu pačiame Alytuje, iš kurio atvykau. Žinoma, čia atvykęs stengiuosi visus savo kūrinius aplankyti, tačiau nesuspėju, nes jie išsibarstę po įvairiausias erdves. Įdomu pažiūrėti, kaip tie darbai atrodo šiandien – ar prižiūrėti, ar pasikeitė“.

Šiam plenerui K. Benedikas sako ruošęsis keletą dienų, tačiau kūrybai neabejotinai įkvėpė apsilankymas Lietuvai nusipelniusio kultūros veikėjo B. Buračo gimtinėje Acokavų kaimo apylinkėse: „Niekada ten nesu buvęs, tad įspūdis – didžiulis“.

Būtent B. Buračo gimtosiose apylinkėse stovės kito plenero dalyvio kūrinys. Radviliškietis, medžio drožėjas Eugenijus Arbušauskas visą šią savaitę kuria koplytstulpį, kuris bus pastatytas dviejų kelių sankirtoje, netoli B. Buračo gimimo vietos, Liepiškių kaime.

Su medžiu jau tris dešimtmečius draugaujantis vyras sako, kad meilę medžiui atrado tada, kai Radviliškio kultūros centre pradėjo lankyti folklorinį kolektyvą „Aidija“: „Netrukau susidomėti kaukių gamyba iš medžio. Vėliau darbai vis augo. Štai ir dabar kuriama skulptūra bus trijų metrų aukščio“.

Dar vienas skulptorius, medžio drožėjas, kurį radome plušantį savo darbo vietoje – tai Aurimas Šimkus. Jaunas vyras pasakoja atvykęs iš Kurtuvėnų: „Mėgaujuosi kiekviena diena, praleista čia, Radviliškyje. Ką gaminu? Balio Buračo krėslą, kuriame atsispindės ir knygos, ir fotoaparatas. Norėjau sutalpinti jo veiklą ir sukurti kažką nepaprasto. Sukau galvą gerą savaitę, tad tikiuosi, kad mano darbas radviliškiečiams patiks. Apskirtai, tokie plenerai – labai smagus įvykis ir mums patiems“.

Drožėjų kūrinius papuoš ir kalvio ranka

Prie medžio dirbinių, kaip pasakoja patys meistrai, prisiliečia ne tik jų rankos, bet ir kalvis Stanislovas Špukas. Jis visą šią savaitę, bendradarbiaudamas su tautodailininkais, kuria keturias metalines saulutes ir tris stogelius, keletą puošybos elementų.

Nors tądien, kai aplankėme medžio drožėjus, kilnojamos kalvės prie kultūros centro neišvydome, tačiau patį kalvį, kryždirbį Stanislovą Špuką pavyko sutikti.

„Dviejų kirvukų“ amžiaus, 77-erių metų, vyras šypteli, kad draugystė su metalu – labai miela širdžiai: „Prieš išeidamas į pensiją pagalvojau, kad reikia ir vėl pasukti šiuo keliu. Nuo vaikystės užsukdavau į kalvę, vėliau pamilau techniką, tapau sunkiųjų mašinų mechaniku. Dabar jau keliasdešimt metų užsiimu kalvyste. Tai – ir darbas, ir hobis kartu. Gera, kad ir šiame plenere galiu prisiliesti prie nuostabių drožėjų kūrinių“.

Radviliškio miestą jau puošia ne vienas tokiuose pleneruose sukurtas darbas, džiuginantis miestiečius ir svečius. Radviliškio kultūros centro vadovas Romualdas Juzukonis juokiasi, kad galbūt todėl per savaitę nesulaukta nė vieno dėl triukšmo pasipiktinusio gyventojo skambučio ar kitokio kreipimosi, nors skverelis prie kultūros centro – tikrų tikriausios dirbtuvės: „Tikiu, kad toks pleneras džiugina ne tik mus, meno mylėtojus, bet ir gyventojus. Mieste tautodailininkų darbai jau prigijo. Neabejoju, kad taip bus ir su šio plenero darbais. Gyventojai išties yra nusiteikę geranoriškai – ne tik nepyksta dėl triukšmo, bet ir domisi medžio drožėjų ar kalvio darbu – ateina pasižiūrėti. Beje, šis pleneras turėjo būti kiek menkesnis, tačiau peržiūrėję visas galimybes supratome, kad pajėgsime pakviesti ir devynis, o ne keturis tautodailininkus, kaip buvo planuota“.