Paramos siuntą į Ukrainą vežusiems rajono politikams patiems teko slėptis rūsyje

Radviliškio rajono gyventojų suaukotą labdarą į Ukrainę nuvežti apsiėmęs Radviliškio rajono savivaldybės tarybos narys Kazimieras Račkauskis ir drauge su juo vykęs Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Justinas Pranys pakeliui išgirdo kraupią naujieną: Rusijos kariuomenė paleido hipergarsines raketas „Kinžal“ į karinės amunicijos sandėlį, esantį Vakarų Ukrainoje, nelabai toli Lvivo, į kurį humanitarinės pagalbos krovinį turėjo pristatyti radviliškiečiai.

„Išgirdusi apie sprogdinimus žmona man paskambino. Sako, gal nebeblūdykit, grįžkit atgal. Nuraminau ją, kad nėra jokio pavojaus. Tiesą pasakius, net nekilo noras apsisukti“, – grįžęs iš Ukrainos pasakoja K. Račkauskis.

Kad nejautė baimės, pripažįsta ir J. Pranys: „Buvo nebent nerimas, ar viskas bus gerai. Greit nuvažiuosim, greit persikrausim krovinį, greit grįšim“.

Labdarą į Ukrainą, kurioje vyksta karas, vežę šeduviai sutiko pasidalinti kelionės įspūdžiais su „Radviliškio naujienų“ skaitytojais.

Davė pažadą per Tarybos posėdį

Parama su Radviliškio rajonu draugaujančio Umanės miesto gyventojams pradėta rinkti kovo 2 dieną, kai tik mūsų rajoną iš Umanės miesto savivaldybės pasiekė reikalingų daiktų sąrašas.

Radviliškiečiai ir rajone įsikūrusios įmonės noriai paaukojo biotualetų, vandens siurblių, elektros generatorių, elektrinių viryklių, daugybę higienos priemonių: nuo dantų pastos ir muilo iki sauskelnių, medicininių kaukių. Sunešta ir medicininių prekių, išorinių baterijų, prožektorių, arbatinukų, drabužių, patalynės, spintelių prie lovų, neįgaliųjų vežimėlių, ramentų – visko, ko reikia nuo karo bėgantiems ir laikinam prieglobsčiui juos priimantiems žmonėms.

Liko tik surasti vairuotoją ir transportą, kas apsiimtų šį reikalingą krovinį nugabenti į karo siaubą išgyvenančią Ukrainą. Apie tai rajono meras užsiminė per Tarybos posėdį ir rajono politikų paklausė, gal kažkuris turi pažįstamų, kurie sutiktų pagelbėti.

„Aš per posėdį ir pasakiau, kad turiu sunkvežimį, turiu vairavimo teises ir galiu nuvežti“, – savo pažadą prisimena K. Račkauskis.

Pats pasisiūlė važiuoti drauge

Radviliškiečių suaukoti daiktai kurį laiką buvo saugomi vienos Radviliškio įmonės patalpose, nes buvo laukiama informacijos iš Umanės, kada jie galės perimti atgabentą krovinį.

„Daugelį detalių dėl krovinio pasikrovimo, dėl iškrovimo, dėl atgabenimo su ukrainiečiais derino Justinas. O aš iš pradžių turėjau mintį važiuoti kartu su kitu vairuotoju. Bet vairuotojai didelio noro važiuoti į Ukrainą neparodė, tai ir nebeįkalbinėjau. O kai Justinas paklausė, ar aš važiuosiu vienas ir ar jis gali važiuoti kartu, aš, žinoma, sutikau, nes dviem važiuoti smagiau. Be to, labai gerai, kai šalia yra žmogus su kompiuteriu, kuris kelionės metu gali pažiūrėti, kurie keliai remontuojami, kur galim apsistoti nakvynei, žodžiu, atlikti šturmano funkciją. Pagal taisykles per dieną galima vairuoti tik 9 valandas, todėl jeigu būčiau važiavęs vienas, būtų reikėję dažnai sustoti ir gaišti laiką“, – apie tai, kaip kelionės kompanionu tapo J. Pranys, pasakoja K. Račkauskis.

 Vienoje kabinoje – socialdemokratas ir konservatorius

Humanitarinės pagalbos krovinys iš Radviliškio pajudėjo kovo 18 dieną 6 valandą ryto.

Gal kai kam buvo keista, kad skirtingoms partijoms priklausantys politikai kartu suvienijo jėgas padedant Ukrainai. Juk J. Pranys yra konservatorių partijos atstovas, o K. Račkauskis – rajono socialdemokratų lyderis. Abiem politikams keletą parų teko praleisti vienoje kabinoje, ar nekilo politinių ginčų dėl Radviliškio rajone priimamų ar planuojamų priimti sprendimų?

„Išvažiavom ir važiavom ne kaip partijų atstovai, o kaip draugai, kurie esam pažįstami dar nuo mokyklos laikų. Jei kas ir mato tame keistą dalyką, tegul jiems ir skaudą galvą. Reikėjo darbą padaryti, tai ir padarėm. Ir dar kartą ačiū Kazimierui. Jeigu ne jis, tai vargiai, ar ta parama būtų išvežta iki šiandien“, – kolegai gerų žodžių nešykšti J. Pranys.

Apie sprogdinimus sužinojo pakeliui į Ukrainą

Krovinio vežėjų paklausėme, ar jiems nebaisu buvo važiuoti į karo krečiamą Ukrainą?

„Iš pradžių planas buvo keliauti tik į pasienį – perduodam labdarą ukrainiečiams ir grįžtame namo, – sako Justinas. – Bet po to paaiškėjo, kad ukrainiečių vyrų iš šalies neišleidžia, todėl turėjome keliauti iki Lvivo mes patys. Galutinį adresą sužinojome tik likus parai iki kelionės. Labai ačiū žmonai, kad į visa tai reagavo pakankamai normaliai.“

K. Račkauskis pasakoja, kad ta vakarinė Ukrainos dalis, į kurią jiems teko važiuoti, nėra fronto linija ir mūšiai ten nevyksta, todėl ir rimto pavojaus jis sako nematęs. Apskritai, vakarinėje Ukrainos dalyje verda įprastas gyvenimas: dirba įmonės, veikia parduotuvės, kavinės, dirba degalinės, kuriose yra degalų.

Tik po to, kai Radviliškyje buvo pakrautas krovinys ir abu šeduviai pajudėjo per Lenkiją lik Ukrainos, išgirdo naujieną, kad Rusijos kariuomenė paleido hipergarsines raketas „Kinžal“ į karinės amunicijos sandėlį, esantį Vakarų Ukrainoje, Ivano Frankivsko srityje.

„Išgirdusi apie sprogdinimus žmona man paskambino. Sako, gal nebeblūdykit, grįžkit atgal. Nuraminau ją, kad nėra jokio pavojaus. Tiesą pasakius, net nekilo noras apsisukti“, – pasakoja K. Račkauskis.

Labdarą perkrovė tamsioje aikštelėje

Pusę paros prastovėję pasienyje ir įvažiavę į Ukrainos teritoriją Radviliškio politikai iš karto pastebėjo, kad šalis gyvena karo stovyje, nes važiuodamas keliu niekur negali iš jo išsukti – visi šalutiniai keliukai užversti maišais, blokais. O ant kelių daugybė patikrinimo postų, kuriuose dirba žmonės su ginklais. Ir radviliškiečių mašina buvo nuolat stabdoma, kariai klausinėjo, kas gabenama, ar nėra pabėgėlių

Radviliškiečių suaukotos paramos krovinys į tamsią aikštelę, esančią prie Lvivo aplinkkelio, po dviejų parų kelionės buvo atgabentas jau sutemus. Tada krovinį iš K. Račkauskio vilkiko teko perkrauti į iš Umanės miesto atvykusį krovininį automobilį.

„Viską sutvarkėme per keletą valandų. Pirmiausiai elektriniu vežimėliu iš mūsų mašinos į ukrainiečių sunkvežimį perkėlėme paletes, o paskui tuščias vietas užpildėm rankšluosčių, patalynės, drabužių ir kitų buities reikmenų pakuotėmis“, – pasakoja Kazimieras.

Sukaukus sirenoms teko slėptis rūsyje

Paryčiais grįžtant namo Ukrainos-Lenkijos pasienyje keliautojų laukė dar viena nemaloni staigmena. Prie Ukrainos pasienio punkto laukiant grąžinamų dokumentų, staiga sukaukė sirenos, atsidarė langelis, o pareigūnas, užuot atidavęs dokumentus, pasakė: „Trivoga, biežytie na podval!“ (rus. „Pavojus, bėkiteįrūsį“).

Šeduviams teko palikti mašiną ir eiti slėptis į rūsį. Paaiškėjo, kad pasieniečių pastato rūsiuose yra įrengtos administracinės patalpos, kuriuose ir teko palaukti, kol pavojaus signalas buvo atšauktas.

Radviliškio politikai į namus grįžo po 4 parų kelionės, naktį iš kovo 21-osios į 22-ąją.

Kovo 23 dieną pranešta, kad radviliškiečių labdaros krovinys sėkmingai pasiekė Umanės miestą. Umanės merė Irina Pletniova dėkoja visiems Radviliškio rajono žmonėms ir tikisi susitikti taikiu metu, kad galėtų padėkoti visiems už šiuo metu labai reikalingą humanitarinę pagalbą.

Į piktą kritiką reaguoja su humoru

Grįžę namo Kazimieras ir Justinas sužinojo, jog kai kurie vietiniai politikai jau spėjo sukritikuoti savivaldybės labdarą, esą ji „parūgo“, kol buvo nugabenta į Ukrainą. Kaip tokią kritiką vertina patys paramos vežėjai?

„Galiu pasakyti, kad labdaros krovinyje buvo tik tie daiktai ar prekės, kurių prašė patys Umanės miesto atstovai: elektros generatoriai, vandens siurbliai, biotualetai, rankšluosčiai, patalynė, drabužiai. Ten tikrai nebuvo daiktų, kurie galėtų pasenti. Nebuvo ir jokių maisto produktų“, – aiškina K. Račkauskis.

„Kažkur mačiau viešoj erdvėj komentarą: „Jei kas ir parūgo, tai cepelinų prezidento smegenys“. Daugiau nieko pridurti negalėčiau“, – į piktą kritiką su humoru sureagavo J. Pranys.

Savo poelgio nesureikšmina

Savo geranoriško poelgio politikai nesureikšmina.

„Jei atvirai, nieko labai ypatingo nepadarėm – nemažai valandų praleidom vilkike ir tiek. Dvi paros – į vieną pusę, dvi – į kitą. Dar pusė paros – ant sienos. Siunta perkrauta Lvive. Iki jo dar apie pusantros valandos kelio. Va, ir viskas. Svarbiau buvo tai, ką vežėm ir kieno gerumu surinkta parama buvo perduota. Krovinys buvo vertingas, čia ir buvo didžiausia atsakomybė“, – kuklinasi J. Pranys.

Paklaustas, ar rajono savivaldybė bent pasisiūlė apmokėti degalų išlaidas, K. Račkauskis neslepia, kad šito jis savivaldybės neprašė.

„Aš pats pasisiūliau krovinį nuvežti, pats nuvairavau vilkiką, tai pats padengsiu ir kuro bei kitas išlaidas. Džiaugiuosi, kad galėjau padėti, ir tikiuosi, jog mūsų atvežta parama kažkam bus gyvybiškai reikalinga“, – viliasi jis.

Jonas MARCINKUS