Ekspertas pataria: kada verslui verta samdyti išorinį finansų direktorių?

Daug augančių įmonių ilgą laiką finansus tvarko besiremdamos buhalterine apskaita ir vadovo intuicija – tol, kol verslas nedidelis, to gali pakakti.

Tačiau atėjus tam tikram sudėtingumo lygiui, vien buhalterinių duomenų nebeužtenka priimti pagrįstiems strateginiams sprendimams, nors pilno etato finansų direktoriaus samdymas dar neatrodo pateisinamas dėl kaštų.

Būtent šioje tarpinėje stadijoje į pagalbą ateina išorinis finansų direktorius – specialistas, kurio kompetencija pasitelkiama tik tada, kai jos realiai reikia, be nuolatinio atlyginimo, „Sodros“ ir VMI mokesčių bei kitų su darbo santykiais susijusių išlaidų.

Verslo konsultacijų platforma buhalterijos.lt paaiškina, kokie konkretūs požymiai rodo, kad įmonei jau metas svarstyti apie išorinio finansų direktoriaus paslaugą.

Kada buhalterinės apskaitos nebepakanka?

Buhalterinė apskaita fiksuoja jau įvykusius faktus – kas buvo uždirbta, išleista ir sumokėta.

Tačiau ji neatsako į klausimus apie įmonės ateitį: ar planuojama investicija atsipirks, kiek pinigų reikės po pusmečio, ar dabartinis augimo tempas finansiškai tvarus.

Kai vadovas pastebi, kad priima finansinius sprendimus, kurių pasekmių tiksliai skaičiais įvertinti nebesugeba, tai pirmas signalas, jog reikalinga platesnė finansinė kompetencija, nei suteikia įprasta apskaita.

Panašiai signalizuoja ir situacija, kai vadovas negalėtų aiškiai atsakyti bankui ar investuotojui, kaip įmonės finansai atrodys po metų, jei suplanuota plėtra bus įgyvendinta – toks atsakymas reikalauja ne praeities duomenų suvestinės, o į priekį orientuoto finansinio modelio.

Būtent tokį, į ateitį orientuotą požiūrį į įmonės finansus atneša išorinis finansų direktorius.

Daugiau informacijos → Išorinio finansų vadovo (CFO) paslauga.

Ką realiai daro išorinis finansų direktorius?

Išorinio finansų direktoriaus darbas paprastai apima kelias pagrindines kryptis:

• Biudžeto sudarymas ir kontrolė. Padeda įmonei suplanuoti pajamas, išlaidas ir pelno tikslus, o vėliau reguliariai stebi, kaip realūs rezultatai atitinka planą.
• Pinigų srautų valdymas. Analizuoja įplaukas ir išlaidas, iš anksto identifikuodamas kritines rizikas – momentus, kai įmonei gali pritrūkti apyvartinių lėšų.
• Finansinių rodiklių analizė. Stebi pelningumą, skolų lygį ir atsargų efektyvumą, todėl problemos pastebimos anksčiau, nei jos tampa akivaizdžios vien iš buhalterinių ataskaitų.
• Finansavimo šaltinių parinkimas. Padeda pasirinkti tinkamiausią finansavimo formą planuojamai investicijai ir derina finansavimo sprendimus su įmonės vadovu.
• Procesų optimizavimas. Nustato, kuriose vietose įmonė praranda pinigus ar laiką dėl neefektyvių procesų, ir siūlo konkrečius patobulinimus.

Konkretūs požymiai, rodantys, jog įmonei reikia išorinio finansų direktoriaus

Įmonėje yra keli verslo segmentai ar projektai, tarp kurių persipynę pinigų srautai

Kai verslas išsiplečia į naują segmentą, atsekti, kuris segmentas realiai yra pelningas, o kuris tik atrodo pelningas dėl vidinių piniginių srautų judėjimo, tampa sudėtinga be struktūruoto finansų valdymo.

Kiekvienam segmentui reikia atskirai sekti pajamas, tiesiogines ir netiesiogines sąnaudas – be tokio atskyrimo bendra įmonės ataskaita gali rodyti pelną, nors atskiri padaliniai iš tikrųjų dirba nuostolingai ir yra dengiami kitų, sėkmingesnių segmentų.

Augimo tempas verčia vis dažniau skolintis arba naudoti tiekėjų kreditus

Pats skolinimasis nėra problema, tačiau jei tai daroma reaguojant į kiekvieną situaciją atskirai, o ne pagal aiškią finansavimo strategiją, įmonė rizikuoja įsipainioti į brangesnį finansavimą, nei būtų reikėję tinkamai planavus iš anksto.

Struktūruotas požiūris leidžia iš anksto pasirinkti tinkamiausią finansavimo šaltinį – banko kreditą, lizingą ar kitą sprendimą – atsižvelgiant į konkretų poreikį, o ne priimti sprendimą skubos tvarka, kai pasirinkimų jau lieka nedaug.

Reikia pasiruošti finansavimui iš banko ar investuotojų

Bankai ir investuotojai vertina ne tik dabartinius rezultatus, bet ir tai, ar vadovybė gali aiškiai parodyti, kaip įmonės finansai atrodys po metų, įgyvendinus suplanuotą plėtrą.

Jei tokio aiškaus atsakymo vadovas pateikti negali, tai tiesiogiai mažina tikimybę gauti finansavimą palankiomis sąlygomis.

Šiuo atveju reikalingi ne tik tikslūs pinigų srautų prognozavimai, bet ir gebėjimas atsakyti į klausimus apie likvidumo ir skolos rodiklius, kuriuos finansuotojai vertina standartizuotai.

Įmonė neturi aiškaus biudžeto ar nekontroliuoja pinigų srautų

Kai pajamos ir išlaidos stebimos tik retrospektyviai, o ne planuojamos į priekį, verslas praranda galimybę laiku pastebėti besiformuojančias problemas – pavyzdžiui, artėjantį likvidumo trūkumą.

Tokiu atveju įmonė sužino apie finansinį sunkumą tik tada, kai jis jau tapo realia problema, o ne tuomet, kai dar buvo galima jo išvengti, koreguojant išlaidas ar iš anksto susitariant dėl papildomo finansavimo.

Verslas patenka į stagnaciją, nepaisant augančių pardavimų

Kartais įmonės apyvarta auga, tačiau pelningumas nedidėja arba net mažėja – tokiu atveju reikalinga giluminė finansinių rodiklių analizė, kuri atskleidžia, kur konkrečiai prarandami pinigai.

Mažėjanti pelno marža dažnai yra pirmasis signalas, kad sąnaudos auga greičiau nei pajamos arba kad rinkoje padidėjo konkurencinis spaudimas – abu atvejai reikalauja skirtingų sprendimų, kuriuos galima nustatyti tik atlikus tikslią analizę.

Planuojami esminiai struktūriniai pokyčiai arba ruošiamasi verslo pardavimui

Prieš tokius žingsnius potencialūs pirkėjai ar naujieji partneriai visada vertina įmonės finansinį skaidrumą – netvarkingi ar neaiškiai struktūruoti finansai gali reikšmingai sumažinti derybinę poziciją arba net sužlugdyti sandorį.

Tvarkinga finansinė istorija ir aiškiai dokumentuoti rodikliai leidžia derybas pradėti iš stipresnės pozicijos, nes potencialiam pirkėjui nereikia įtraukti papildomos rizikos maržos dėl neaiškumų.