Kaip lietuvos įmonės investuoja į darbuotojų anglų kalbos įgūdžius: kas iš tiesų veikia

Kalbos mokėjimas Lietuvoje seniai nustojo būti tik asmenine kvalifikacija. Jis tapo verslo infrastruktūros dalimi. Anglų kalbos kursai „Skrivanek akademijoje“ vis dažniau užsako ne pavieniai darbuotojai, o visos komandos. Pastaraisiais metais Lietuvos įmonės į kalbos mokymus žiūri ne kaip į privilegiją, o kaip į būtiną investiciją. Bet praktika rodo, kad ne visos investicijos duoda vienodų rezultatų.

Kai kurie modeliai veikia išskirtinai gerai. O kai kurie yra pinigai išmesti į balą. Skirtumas tarp šių dviejų požiūrių dažnai nėra susijęs su biudžetu.

Kodėl tai tapo taip svarbu dabar?

Lietuvos ekonomika per pastarąjį dešimtmetį labai stipriai internacionalizavosi. Fintech sektorius bendradarbiauja su Londono, Amsterdamo ir Berlyno rinkomis. Paslaugų centrai aptarnauja klientus visoje Europoje. Startuoliai iš pat pradžių orientuojasi į globalią rinką. Net gamybos įmonės, kurios dar prieš 10 metų dirbo išimtinai vietine kalba, dabar turi tarptautinius klientus ir tiekėjus.

Darbuotojai, kurie prieš dešimt metų galėjo dirbti be gilių anglų kalbos įgūdžių, šiandien tos galimybės nebeturi. Įmonės, kurios negeba tų įgūdžių suteikti, praranda tiek klientus, tiek darbuotojus.

Kur įmonės dažniausiai klysta?

Klaida numeris vienas: universalūs kursai visai komandai.

HR skyrius nusprendžia „reikia pakelti komandos anglų kalbos lygį“ ir samdo išorės mokytoją, kuris veda tuos pačius kursus visiems. Bet komandoje yra pardavimų vadybininkas, kuris nuolat kalba su klientais, ir buhalterė, kuriai užtenka rašyti el. laiškus. Jų poreikiai visiškai skirtingi.

Rezultatas yra visiems nuobodu, niekam nenaudinga. Po trijų mėnesių lankomumas nukrenta, po šešių kursai tampa formalūs.

Klaida numeris du: „vieno šūvio“ mentalitetas.

Įmonė perka trijų mėnesių intensyvų kursą, tikėdamasi, kad po jo darbuotojai laisvai kalbės. Tai visiškai nerealistinis lūkestis. Kalbos įgūdžiai yra ilgalaikis investicinis procesas, o ne kvalifikacijos pakėlimo kursas. Tie, kurie tai supranta ir kuria nuolatinį mokymosi režimą, pasiekia geresnių rezultatų.

Klaida numeris trys: mokymai vėlyvą penktadienio popietę.

Kai kursai vyksta penktadienio 17 valandą, visi pusiau miega, pusiau spėja mintimis jau prie savaitgalio. Efektyvumo nulis. Įmonės, kurios integravo kalbos mokymus į darbo laiką (pavyzdžiui, trečiadienio priešpiečių metu arba antradienio rytą), mato dvigubai geresnius rezultatus.

Kas iš tiesų veikia?

Sektoriaus specifika, ne bendras kursas.

Fintech įmonės, kurios pasirinko finansų sektoriui pritaikytas programas, pasiekia daug geresnių rezultatų nei tos, kurios naudoja bendrą kalbos programą. Kai vadybininkas išmoksta kalbėti apie compliance procedūras, mokėjimų sistemas ar regulacijos reikalavimus tiesiogiai savo darbo kontekste, žinios įsitvirtina daug tvirčiau nei kalbant abstrakčiais scenarijais.

Lygių diferenciacija.

Sėkmingos programos prasideda kalbos lygio testu ir suskaido komandą į grupes. B2 lygio darbuotojas ir A2 lygio darbuotojas skirtose grupėse pasiekia dvigubai daugiau nei toje pačioje. Kartu jie tik trukdo vienas kitam. Vienam per lengva, kitam per sunku.

Reguliarumas svarbesnis už intensyvumą.

Du kartus per savaitę po 45 minutes duoda geresnių rezultatų nei vienas kartas per savaitę po 90 minučių. Trys kartai per savaitę po 30 minučių dar geriau. Kalba yra įprotis, o ne informacijos suma. Įpročiai formuojami dažnumu, o ne trukme.

Motyvacinis komponentas.

Įmonės, kurios pasiūlo aiškų karjeros ryšį (pavyzdžiui, „po metų mokymųsi galėsi vadovauti komandai su tarptautiniais klientais“), turi kur kas didesnę pažangą nei tos, kurios tiesiog siūlo kursus kaip privilegiją. Motyvacija yra lygi produktyvumui. Be jos net geriausi mokytojai nieko nepasieks.

Kaip išmatuoti rezultatą?

Vienas iš dažniausių HR skyrių klausimų yra, kaip suprasti, ar investicija į kalbos mokymus atsiperka. Formalūs testai (TOEFL, IELTS, CEFR lygiai) rodo formalų progresą, bet ne visada praktinę naudą.

Įmonės, kurios turi sąžiningas metrikas, sutelkia dėmesį į praktinius rodiklius:

• Kiek darbuotojų dabar gali savarankiškai vesti pokalbį su angliškai kalbančiu klientu (prieš, kiek galėjo).

• Kiek el. laiškų per savaitę rašo be papildomos redakcijos.

• Kiek tarptautinių pardavimų atlieka angliškai kalbantys darbuotojai.

• Kaip pasikeitė darbuotojų pasitikėjimas. Tai matuojama vidiniais tyrimais.

Kokia ilgalaikė nauda?

Įmonės, kurios investuoja į kalbos mokymus reguliariai per bent dvejus ar trejus metus, gauna kelis papildomus efektus, kurie sunkiai matuojami trumpuoju laikotarpiu.

Sumažėja darbuotojų kaita.

Darbuotojai, kurie jaučia įmonę investuojant į jų augimą, rečiau ieško darbo kitur. Vadybininkas, kuris per metus išsivystė nuo B1 iki C1 lygio, daug labiau ištikimas įmonei nei tas, kuris tik gavo atlyginimo pakėlimą.

Padidėja darbdavio patrauklumas.

Kandidatai vis dažniau darbo pokalbio metu klausia, ar įmonė remia darbuotojų mokymąsi. Tos, kurios sako „taip, mes rimtai investuojame į kalbų kursus“, pritraukia geresnius kandidatus.

Atsiranda tarptautinio verslo galimybės.

Įmonės, kurių komandos laisvai kalba angliškai, gali priimti klientus iš rinkų, kuriose anksčiau nedirbo. Tai gali reikšti visai naują pajamų srautą.

Kaip pradėti investuoti?

Darbuotojų anglų kalbos mokymai nėra beneficija ar priedas prie atlyginimo. Tai infrastruktūros investicija, kaip ir IT sistemų atnaujinimas ar darbo vietų ergonomika.

Įmonės, kurios tai supranta ir kuria ilgalaikes programas su aiškiu ROI matavimu, gauna proporcingus rezultatus. Tos, kurios tai daro atmestinai ar epizodiškai, švaisto pinigus.

Skirtumas tarp šių dviejų požiūrių atsiskleidžia ne per pirmąjį ketvirtį, o per pirmuosius dvejus ar trejus metus. Bet kai jis atsiskleidžia, jis būna aiškus.