Kodėl vaikai pradeda bijoti odontologo? Domus Dentes klinika paaiškina, kaip to išvengti

Odontologo baimė dažniausiai susiformuoja per pirmuosius vaikystės apsilankymus pas gydytoją, todėl būtent tų pirmųjų vizitų aplinkybės lemia, ar vaikas ateityje jaus baimę, ar ne.

Nepažįstama aplinka, instrumentų garsai, patirtas skausmas ar ankstesnė nemaloni procedūra gali suformuoti neigiamą asociaciją, dėl kurios vaikas pradeda vengti vizitų ateityje.

Domus Dentes vaikų odontologai paaiškina, kaip atpažinti pirmuosius baimės požymius, kodėl laiku atliktas pirmas vizitas yra svarbiausias prevencijos veiksnys ir kaip gydytojai dirba su vaikais, kuriems baimė jau susiformavo.

Kaip atpažinti baimės požymius?

Prieš vizitą vaikas vengia pokalbio apie būsimą apsilankymą, priešinasi vykimui į kliniką arba tampa nebūdingai irzlus.

Stipresnis nerimas pasireiškia ir fiziškai – padažnėjusiu kvėpavimu, prakaituojančiais delnais, pykinimu ar pilvo bei galvos skausmu.

Pačiame odontologijos kabinete baimę išduoda įsitempęs kūnas, verkimas, bandymas atsitraukti nuo gydytojo, ar atsisakymas sėstis į odontologinę kėdę.

Tokie požymiai rodo ne nepaklusnumą, o realų vaiko patiriamą nerimą.

Kodėl svarbu, kada įvyksta pirmasis vizitas pas odontologą?

Jei pirmasis vizitas pas odontologą įvyksta tik pradėjus skaudėti dančiui, vaikas su gydytoju ir odontologijos kabinetu susipažįsta tuo pačiu metu, kai jam skauda ir būtinas dantų gydymas.

Gydytojas tokiu atveju turi iš karto atlikti procedūras, todėl vaikui lieka mažiau galimybių ramiai susipažinti su kabineto aplinka ir tuo, kas vyksta.

Pirmąjį vizitą rekomenduojama suplanuoti išdygus pirmajam dančiui ir ne vėliau kaip iki vienerių metų amžiaus. Tuo metu vaikui paprastai dar nereikia gydymo, todėl pirmasis kontaktas su odontologu vyksta ramesnėmis sąlygomis.

Ankstyvas vizitas leidžia vaikui susipažinti su gydytoju, odontologo kabinetu. Vėliau prireikus gydymo, vaikas jau būna susipažinęs su odontologo kabinetu ir jo aplinka.

Ko tėvai neturėtų daryti?

Gąsdinimas frazėmis „jei nevalysi dantų, teks eiti pas gydytoją“ susieja odontologo vizitą su bausme. Vėliau tėvams tampa sunkiau įtikinti vaiką, kad apsilankymas pas odontologą nėra grėsmė.

Kita klaida – pažadas, kad procedūros metu tikrai neskaudės. Jei vaikas vis dėlto pajunta skausmą ar diskomfortą, pažadas lieka neištesėtas ir taip silpnėja jo pasitikėjimas tiek tėvais, tiek gydytoju.

Saldumynų žadėjimas už tai, kad vaikas neverks ar leis gydytojui atlikti procedūrą, taip pat nėra tinkamas pasiruošimo būdas. Toks susitarimas iš anksto sudaro įspūdį, kad vizito metu laukia kažkas nemalonaus.

Ar tėvų odontologas automatiškai tinka ir vaikui?

Daugelis tėvų natūraliai veda vaiką pas tą patį odontologą, pas kurį patys lankosi metų metais.

Tačiau geras suaugusiųjų odontologas nebūtinai turi įgūdžių, reikalingų sėkmingai dirbti su vaikais – bendravimas su mažu pacientu reikalauja kitokio požiūrio, kantrybės ir gebėjimo paaiškinti procedūras žaismingai.

Jei po kelių vizitų tarp vaiko ir odontologo ryšys taip ir neatsiranda, o baimė nemažėja, verta ieškoti kito specialisto – tokio, kuris konkrečiai specializuojasi darbe su vaikais.

Kaip gydytojas dirba su vaiku, kuriam baimė jau susiformavusi?

Jei vaikas bijo odontologo, gydytojas pirmiausia stengiasi, kad vizito eiga būtų aiški ir nuspėjama.

Prieš procedūrą odontologas vaikui suprantama kalba paaiškina, ką darys, parodo naudojamus instrumentus ar būsimą veiksmą ir tik tada pradeda procedūrą. Toks „paaiškink–parodyk–atlik“ principas sumažina nežinomybę ir padeda vaikui suprasti, kas jo laukia.

Gydymo apimtis pritaikoma prie vaiko gebėjimo bendradarbiauti. Jei vaikas stipriai nerimauja, pirmasis vizitas gali būti skirtas susipažinti su gydytoju, odontologine kėde ir procedūrų eiga.

Vėlesniuose vizituose gydymas atliekamas etapais, atsižvelgiant į tai, kaip vaikas reaguoja ir kiek leidžia atlikti procedūrą.

Kai nerimas trukdo saugiai atlikti būtiną gydymą, gydytojas gali taikyti papildomus elgesio valdymo metodus arba sedaciją.

Sedacijos pasirinkimas priklauso nuo vaiko amžiaus, sveikatos būklės, nerimo intensyvumo, planuojamos procedūros ir gebėjimo bendradarbiauti. Sedacijos metu vaiko būklė yra stebima visos procedūros metu.

Kas nutinka, jei vaikystėje baimė lieka neišspręsta?

Su rimta odontologo baime, arba dentofobija, susiduria apie 3–5 proc. visos populiacijos, o dalis šių atvejų siejama su vaikystėje patirtomis nemaloniomis procedūromis ar aplinkybėmis.

Odontologo bijantis suaugęs žmogus dažniau vengia reguliarių profilaktinių patikrų, todėl pradinis kariesas ar kitos ankstyvos problemos laiku nėra aptinkamos ir progresuoja.

Dėl to vėliau gali prireikti sudėtingesnio gydymo, pavyzdžiui, šaknų kanalų gydymo ar net danties šalinimo.

Daugiau informacijos apie suaugusių dantų baimę → Odontologo baimė. Kaip ją įveikti?