PAMIRŠK: kas lieka, kai išnyksta tai, kas buvo šventa?
Filosofinis ir menotyrinis straipsnis apie Tomo Lagūnavičiaus performansą buvusioje Šv. Ludgero bažnyčioje Bochume, Vokietijoje. Performansas vyko 2026 08 15 14 val 56 min.
Įvadas
Tomo Lagūnavičiaus performansas „PAMIRŠK“, vykstantis buvusioje Šv. Ludgero bažnyčioje (St. Ludgerus) Bochume, kelia esminį šiuolaikinės visuomenės klausimą: ar žmogus turi pamiršti religiją, bažnyčią ir tikėjimą, kai šios institucijos praranda ankstesnę savo reikšmę? O gal užmarštis yra ne išsilaisvinimas, bet naujos tuštumos pradžia?
Buvusioje bažnyčioje įrengtos žaidimų aikštelės, vargonai dekonstruoti, o kiti religiniai ženklai pašalinti. Šie pokyčiai sukuria stiprų kontrastą tarp ankstesnės sakralinės erdvės ir dabartinės jos paskirties. Vieta, kurioje žmonės meldėsi, ieškojo dvasinės atramos ir apmąstė gyvenimo bei mirties klausimus, tampa kitokios socialinės veiklos erdve.
Pavadinimas „PAMIRŠK“ skamba kaip įsakymas, tačiau jo reikšmė nėra vienareikšmė. Ar tai raginimas atsisakyti religijos? O gal provokacija, verčianti susimąstyti, ar apskritai įmanoma pamiršti tai, kas šimtmečius formavo Europos kultūrą, moralę ir pasaulėžiūrą?
Performanso filosofinė jėga slypi prieštaravime: kuo labiau mėginame panaikinti praeities ženklus, tuo svarbesnis tampa klausimas, ką iš tikrųjų prarandame.
Bažnyčia kaip kolektyvinės atminties vieta
Maurice’as Halbwachsas (1992) pabrėžė, kad atmintis formuojasi ne tik individo sąmonėje, bet ir socialinėse struktūrose, bendruomenėse bei jų kuriamose simbolinėse erdvėse. Bažnyčia šiuo požiūriu yra ne vien architektūrinis statinys. Ji saugo bendruomenės istoriją, ritualus ir ankstesnių kartų pasaulėžiūros pėdsakus.
Kai bažnyčia praranda savo religinę funkciją, jos istorija neišnyksta. Pasikeičia tik santykis su ja. Pastatas gali tapti žaidimų, kultūros ar kitokios veiklos vieta, tačiau jo ankstesnė paskirtis išlieka svarbi interpretuojant erdvę.
Tad ką reiškia žodis „PAMIRŠK“ tokioje vietoje? Jis gali būti suprantamas kaip bandymas atsiriboti nuo praeities, tačiau kartu primena, kad užmarštis pati yra santykis su tuo, kas buvo.
Mircea Eliade (1959), nagrinėdamas sakralumo ir profaniškumo skirtį, atskleidė, kad religinėje pasaulėžiūroje tam tikros vietos įgyja ypatingą reikšmę. Buvusios bažnyčios transformacija parodo, kad šis statusas gali pasikeisti, tačiau kartu iškyla klausimas, ar pasikeitus funkcijai išnyksta ir istorinė erdvės reikšmė.
Dekonstruoti vargonai ir tylos filosofija
Vargonų dekonstrukcija performanse gali būti interpretuojama kaip religinio garso ir ritualo nutraukimo metafora. Vargonai bažnyčioje ne tik skleidžia muziką, bet ir padeda kurti sakralinę atmosferą, organizuoja bendruomenės patyrimą bei sujungia architektūrą, garsą ir tikėjimą.
Kai instrumentas dekonstruojamas, nutrūksta ankstesnė jo funkcija. Tačiau ar kartu išnyksta ir tai, ką jis simbolizavo?
Jacques’o Derrida (1976) dekonstrukcijos samprata leidžia svarstyti, kad reikšmės negali būti paprasčiausiai panaikintos taip, tarsi jos niekada nebūtų egzistavusios. Pašalintas ženklas gali išlikti svarbus būtent dėl savo nebuvimo.
Šiuo požiūriu tyla tampa ne vien garso trūkumu, bet filosofine erdve. Anksčiau bažnyčioje skambėję vargonai galėjo lydėti maldą, o dabar jų nebuvimas gali paskatinti lankytoją klausti, kas nutinka žmogaus dvasiniam gyvenimui, kai išnyksta jį palaikiusios tradicinės formos.
Tai, kas nebeskamba, nebūtinai nustoja reikšti.
Žaidimų aikštelės: naujas gyvenimas ar prarasta prasmė?
Žaidimų aikštelių atsiradimas buvusioje bažnyčioje simbolizuoja radikalų funkcijos pasikeitimą. Vietoje religinio susikaupimo atsiranda žaidimas, judėjimas ir kasdienis gyvenimas.
Šis pokytis nebūtinai turi būti vertinamas neigiamai. Nauja pastato paskirtis gali suteikti jam gyvybę, padaryti jį socialiai naudingą ir atverti bendruomenei. Vaikų žaidimas gali būti suprantamas kaip gyvybės, spontaniškumo ir dabarties patyrimo išraiška.
Tačiau performansas iškelia kitą klausimą: ar funkcionalumas gali visiškai pakeisti istorinę ir simbolinę vertę?
Jeigu bažnyčia tampa tik erdve, kurią reikia praktiškai panaudoti, kyla pavojus, kad jos kultūrinė atmintis bus nustelbta kasdienių poreikių. Pastatas gali būti aktyviai naudojamas, bet jo istorija likti nebesuvokiama.
Friedricho Nietzsche’s (1974) filosofija padeda šią problemą susieti su vertybių krize. Praradus ankstesnius autoritetus, žmogus įgyja galimybę laisviau kurti savo gyvenimą, tačiau kartu prisiima atsakomybę už naujų prasmių paiešką.
Todėl svarbiausia klausti ne to, ar žaidimų aikštelė yra geresnė už bažnyčią, bet to, ar visuomenė, pakeitusi erdvės paskirtį, sugeba suprasti, ką ji paveldi ir ką palieka praeityje.
Ar reikia pamiršti religiją?
„PAMIRŠK“ galima interpretuoti kaip kritinį klausimą apie žmogaus laisvę. Žmogus neprivalo išsaugoti ankstesnių kartų tikėjimo vien todėl, kad jis buvo paveldėtas. Tačiau atsisakyti tikėjimo nėra tas pats, kas ištrinti religijos istoriją.
Religija gali būti suvokiama ir kaip tikėjimo sistema, ir kaip kultūrinė tradicija, bendruomenės atmintis, meno bei architektūros šaltinis. Šių aspektų negalima visiškai sutapatinti.
Galima netikėti Dievu, bet pripažinti bažnyčios istorinę reikšmę. Galima kritikuoti religines institucijas, bet kartu suprasti jų vaidmenį žmonių gyvenime. Galima pasirinkti naujas vertybes, tačiau neprivaloma apsimesti, kad praeitis niekada neegzistavo.
Šiuo požiūriu performansas ne tiek siūlo pamiršti, kiek verčia apmąstyti užmaršties kainą.
Kas atsitinka, kai visuomenė atsisako ankstesnių prasmių? Kas jas pakeičia – humanizmas, mokslas, individuali atsakomybė, vartojimas ar naujos dvasinės praktikos? Ar žmogus tampa laisvesnis, ar tiesiog praranda ankstesnes orientacijas?
Performansas nepateikia galutinio atsakymo. Jis sukuria situaciją, kurioje žiūrovas pats turi apsispręsti, ką jam reiškia atmintis, tikėjimas ir laisvė.
Išvada: kas bus vietoj to, ką pamiršime?
Tomo Lagūnavičiaus performansas „PAMIRŠK“ buvusioje Šv. Ludgero bažnyčioje Bochume atveria klausimą apie šiuolaikinio žmogaus santykį su religiniu paveldu, kultūrine atmintimi ir naujų prasmių kūrimu.
Žaidimų aikštelės, dekonstruoti vargonai ir pašalinti religiniai ženklai atskleidžia, kad erdvės funkcija gali pasikeisti, tačiau jos istorija nebūtinai išnyksta. Tai, kas buvo šventa, gali tapti istoriniu objektu, tačiau net ir tada išlieka galimybė klausti apie jo reikšmę.
Performanso filosofinė esmė – ne religijos gynimas ir ne jos paneigimas. Tai klausimas apie atsakomybę, kuri atsiranda tada, kai žmogus nusprendžia atsisakyti paveldėtų vertybių.
Galbūt pamiršti kartais būtina, kad galėtume kurti naują gyvenimą. Tačiau pamiršimas negali pakeisti supratimo, o nauja funkcija savaime nesukuria naujos prasmės.
Pamiršk religiją – bet kas liks iš tavo santykio su amžinybe?
Pamiršk bažnyčią – bet kas išsaugos jos istoriją?
Pamiršk praeitį – bet ką sukursi jos vietoje?
Šie klausimai apibendrina performanso intelektinę įtampą. „PAMIRŠK“ tampa ne paprastu nurodymu atsisakyti praeities, o provokacija, verčiančia suvokti, kad kiekvienas pamiršimas yra ir pasirinkimas, o kiekvienas pasirinkimas kuria naują atsakomybę.
Literatūra
- Derrida, J. (1976). Of grammatology (G. C. Spivak, Trans.). Johns Hopkins University Press.
- Eliade, M. (1959). The sacred and the profane: The nature of religion (W. R. Trask, Trans.). Harcourt, Brace & World.
- Halbwachs, M. (1992). On collective memory (L. A. Coser, Ed. & Trans.). University of Chicago Press.
- Nietzsche, F. (1974). The gay science (W. Kaufmann, Trans.). Vintage Books.


