Praeitis parduodama

LE PASSÉ EST À VENDRE, THE PAST IS FOR SALE

Tomas Lagūnavičius
Multidisciplininis menininkas

2026 m. rugsėjo 5 d. 13 val. 51 min. Lilėje, Prancūzijoje, vykusioje didžiojoje Braderie de Lille sendaikčių mugėje Tomas Lagūnavičius atliko performansą „PRAEITIS PARDUODAMA (LE PASSÉ EST À VENDRE, THE PAST IS FOR SALE)“. Kūrinio vieta nebuvo pasirinkta kaip neutrali geografinė aplinka. Pati mugė tapo performanso medžiaga, scenografija ir kartu teoriniu objektu. Milžiniškoje urbanistinėje erdvėje susiliejo daiktai, jų pardavėjai, pirkėjai, atsitiktiniai praeiviai, prisiminimai, socialiniai santykiai ir ekonominiai mainai. Čia praeitis nebuvo reprezentuojama – ji buvo tiesiogiai pateikta rinkai.

Lagūnavičiaus pasirinkimas atlikti performansą sendaikčių mugėje esmingai pakeičia tradicinę performanso sampratą. Menininkui nereikėjo scenos, dekoracijų, specialiai sukurtos publikos ar institucinės meno erdvės. Scena jau egzistavo. Publika taip pat jau buvo ten. Performansas įsiterpė į realų socialinį ir ekonominį procesą, kuriame žmonės pirko ir pardavinėjo objektus, tačiau kartu – sąmoningai ar nesąmoningai – keitėsi jų reikšmėmis, istorijomis ir atmintimis.

Sendaikčių mugėje daiktas praranda savo pirminę funkciją ir įgyja kitą statusą. Senas laikrodis nebėra tik laikrodis, fotografija – tik fotografija, baldas – tik baldas. Jie tampa buvusio gyvenimo fragmentais. Tokiu būdu prekė tampa atminties nešėja. Pirkdamas objektą žmogus įsigyja ne tik materialų daiktą, bet ir galimybę jam suteikti naują interpretaciją. Praeitis tokiu būdu tampa perleidžiama.

Būtent čia išryškėja pagrindinė performanso problema: ar galima nusipirkti praeitį?

Klausimas atrodo paradoksalus, tačiau šiuolaikinėje vartotojiškoje kultūroje jis tampa vis aktualesnis. Jeigu galima įsigyti istorinius objektus, šeimos relikvijas, fotografijas, laiškus, baldus, drabužius ar kitus buvusio gyvenimo pėdsakus, ar kartu galima įsigyti ir jų praeitį? Ar materialaus objekto įsigijimas suteikia teisę perimti jo istoriją?

Lagūnavičiaus performansas šio klausimo neišsprendžia. Priešingai – jis sąmoningai padidina jo neapibrėžtumą.

Čia susiduria dvi skirtingos vertės sistemos. Ekonominė sistema objektą vertina pagal kainą, o atminties sistema – pagal jo reikšmę. Tačiau sendaikčių mugėje šios dvi sistemos tampa beveik neatskiriamos. Daiktas gali kainuoti kelis eurus, bet jo reprezentuojama gyvenimo istorija gali būti neįkainojama. Kita vertus, daiktas gali turėti didelę ekonominę vertę, tačiau visiškai prarasti savo ankstesnį emocinį kontekstą.

Todėl performansas kelia dar radikalesnį klausimą: ar galima nusipirkti ne daiktą, o kito žmogaus atmintį?

Maurice’o Halbwachso atminties teorijoje kolektyvinė atmintis nėra suvokiama kaip nepakitęs praeities archyvas – ji atkuriama socialiniuose santykiuose. Šiuo požiūriu praeitis niekada nėra visiškai „ten“, už mūsų. Ji nuolat konstruojama dabartyje. Lagūnavičiaus performansas šią teorinę prielaidą paverčia materialia situacija: jeigu praeitis yra rekonstruojama, galbūt ją galima ne tik prisiminti, bet ir perpirkti, perrašyti, persavinti.

Šioje vietoje performansas susisieja ir su Walterio Benjamino mintimi apie istorijos fragmentiškumą. Sendaikčių mugėje praeitis pasirodo ne kaip nuoseklus pasakojimas, bet kaip fragmentų sankaupa. Istorija čia guli ant stalų: fotografijose, knygose, porceliane, drabužiuose, žaisluose, įrankiuose ir kituose objektuose. Kiekvienas daiktas yra tarsi ištrauka iš kažkieno buvusio gyvenimo, tačiau jo ankstesnis kontekstas dažnai jau nebeprieinamas.

Todėl „PRAEITIS PARDUODAMA“ galima interpretuoti kaip performatyvią istorinio fragmento privatizacijos metaforą.

Pirkėjas, nusipirkdamas daiktą, tampa ne jo praeities savininku, tačiau įgyja galimybę ją interpretuoti. Jis gali objektą integruoti į savo namus, kolekciją, tapatybę ir gyvenimo istoriją. Tokiu būdu svetima praeitis tampa asmeninės dabarties dalimi.

Čia performansas priartėja prie Michelio Foucault galios ir žinojimo problematikos. Kas kontroliuoja praeities pasakojimą, tas tam tikra prasme kontroliuoja ir jos reikšmę. Įsigydamas praeities objektą žmogus negali kontroliuoti to, kas iš tikrųjų įvyko, tačiau gali kontroliuoti, kaip tas įvykis bus suprantamas jo paties gyvenime.

Todėl „pirkti praeitį“ šiame kūrinyje reiškia ne tiesioginį istorinio laiko įsigijimą. Tai reiškia teisę į interpretaciją.

Performansas taip pat kritikuoja šiuolaikinės vartotojiškos visuomenės tendenciją paversti beveik viską preke. Karlas Marxas analizavo prekės formą kaip socialinių santykių transformaciją į mainų santykius. Lagūnavičius šią logiką perkelia dar toliau: jeigu prekėmis gali tapti daiktai, vaizdai, kultūrinės vertės ir tapatybės elementai, kodėl preke negalėtų tapti ir praeitis?

Tačiau čia atsiranda esminis prieštaravimas. Praeitis gali būti reprezentuojama, archyvuojama, parduodama per jos materialius pėdsakus, tačiau pati praeitis nėra objektas, kurį galima fiziškai perduoti. Ji egzistuoja tik kaip dabartyje rekonstruojama reikšmė.

Todėl performanso pavadinimas „PRAEITIS PARDUODAMA“ veikia kaip paradoksalus teiginys. Jis vienu metu yra ir reklaminis šūkis, ir filosofinis klausimas, ir kapitalistinės logikos parodija.

Šiame kontekste ypač svarbi ir pati Braderie de Lille erdvė. Miestas čia laikinai transformuojamas į milžinišką prekybos ir socialinės sąveikos teatrą. Įprasta urbanistinė tvarka pakeičiama laikina tvarka, kurioje viešoji erdvė tampa prekybos vieta. Tačiau Lagūnavičiaus performansas šį procesą apverčia: prekyba tampa menu, o menas – kritine prekybos stebėjimo forma.

Tai yra ne „performansas apie sendaikčius“, bet performansas apie vertės gamybą.

Kas nusprendžia, kad daiktas yra vertingas? Pardavėjas? Pirkėjas? Jo istorija? Kaina? Atmintis? Kontekstas? Ar muziejus, jeigu objektas iš mugės vėliau patektų į kolekciją?

Šis klausimas ypač aktualus šiuolaikiniame mene, kuriame vis dažniau kvestionuojama riba tarp objekto, dokumento, archyvo ir kūrinio. Lagūnavičius nesukuria naujo objekto – jis performatyvina jau egzistuojančią socialinę situaciją. Meninis gestas atsiranda ne tada, kai sukuriamas naujas daiktas, bet tada, kai įprastas procesas įgauna naują konceptualų skaitymo režimą.

Todėl performanso publiką sudaro ne tik žmonės, kurie sąmoningai suvokia esantys meno kūrinio dalyviai. Publika yra visi, kurie tuo metu yra mugėje. Jie tampa performanso dalimi savo elgesiu: pirkdami, parduodami, stebėdami, vaikščiodami, derėdamiesi.

Tai panaikina aiškią ribą tarp atlikėjo ir žiūrovo.

Performansas tampa savotišku socialiniu eksperimentu, kuriame menininkas stebi ne tiek publikos reakciją į meną, kiek žmogaus santykį su praeities materialiais pėdsakais. Žmogus pasirenka daiktą, įvertina jį, derasi dėl kainos ir galiausiai gali jį parsinešti. Tačiau kartu jis parsineša ir klausimą: ką iš tikrųjų nusipirkau?

Daiktą? Prisiminimą? Svetimą gyvenimo fragmentą? Istoriją? Iliuziją?

Galbūt – savo paties sukurtą praeitį.

Todėl „PRAEITIS PARDUODAMA“ gali būti suvokiamas kaip laiko ekonomikos performansas. Jo objektas nėra praeitis pati savaime. Jo objektas – žmogaus noras ją turėti, kontroliuoti, rekonstruoti ir paversti prasminga savo dabarties dalimi.

Galutinėje kūrinio perspektyvoje lieka radikaliausias klausimas:

Ar iš viso egzistuoja praeitis?

Jeigu praeitį visada prisimename iš dabarties, jeigu kiekvienas prisiminimas yra rekonstruojamas, jeigu materialūs jos pėdsakai gali būti perkami, parduodami ir interpretuojami iš naujo, tuomet praeitis gali būti suprantama ne kaip stabilus objektas, o kaip nuolat kuriama dabarties konstrukcija.

Šiuo požiūriu Tomas Lagūnavičius performanse „PRAEITIS PARDUODAMA“ sendaikčių mugę paverčia laikinu filosofiniu laboratoriniu lauku. Čia kapitalizmas, atmintis, urbanistinė erdvė, tapatybė ir menas susitinka vienoje paprastoje, tačiau radikalioje situacijoje:

žmogus perka daiktą iš praeities ir kartu mėgina nusipirkti teisę į jo reikšmę.

Tačiau praeitis nėra parduodama.

Parduodami tik jos pėdsakai.

O tai, ką iš jų sukuriame, jau yra ne praeitis.

Tai – mūsų dabartis.