Kelionė į Žemaitiją įsimins ilgam

Radviliškio rajono neįgalieji mėgsta keliauti. Vieną karštą vasaros rytą per penkiasdešimt neįgaliųjų autobusu pasuko Žemaitijos link. Kelionė neprailgo, nes autobuse įrengti kondicionieriai maloniai vėsino, o radviliškietė gidė V. Petkevičienė įdomiai pasakojo apie Radviliškio ir Žemaitijos istoriją.

Pirmiausiai sustojome Plungės rajone, Plokščių kaime, kuriame sovietmečiu buvo įsikūrusi branduolinė raketinė bazė. Dabar čia – šaltojo karo muziejus, kurį kaip tik ir aplankėme. Susidomėję apžiūrėjome muziejaus eksponatus: pistoletus, Kalašnikovo automatus, raketų galvučių maketus, o gidas papasakojo apie bazės sukūrimą, apie keleriopą jos apsaugą, apie sovietinių kareivių kasdienybę, apie šaltąjį karą tarp JAV ir TSRS, ir dar daug įdomių detalių.

Pamatėme ir branduolines raketos paleidimo šachtą, kuria pasinaudoti, ačiū Dievui, neprireikė. Pabaigoje parodė vos kelių minučių trukmės siužetą apie branduolinį sprogimą ir jo padarinius. Slogus vaizdas sukrėtė. Nors ir žinojome, jog tai tik filmukas, bet ištrūkę į ,,laisvę“ lengviau atsikvėpėme.

Po to pasukome prie šalia esančių Platelių. Juose apžiūrėjome Užgavėnių kaukių kolekciją. Joje apie 300 velnių, raganų, žydų. Daug informacijos gavome iš parodos apie Platelius, jų istoriją, apie legendomis apipintą ežerą. Pasukome ir prie didžiausio Lietuvos uosio, kurio amžius siekia kelis šimtus metų.

Daug sužinojus apie ežerą rūpėjo jį aplankyti. Iš pradžių nuo apžvalgos aikštelės grožėjomės dailininko teptuko vertais vaizdais: aplink daug žalumos, tolumoje dunkso medžiais apaugusios salos, žydras vanduo.

Po to privažiavome prie jachtklubo, pavargusias kojas atgaivinome vandenyje, papietavome. Oras buvo pasakiškas, kaip užsakytas – nekaršta, šiek tiek apniukę, tad labai nesinorėjo grįžti į autobusą. Bet laikas buvo tęsti kelionę.

Pasukome Telšių link. Pusiaukelėje pradėjo krapnoti, o pasiekus pačius Telšius lietutis įsismarkavo. Kilo klausimas, ar verta lipti iš autobuso. Bet negi tiek keliavęs pasitenkinsi, kad ir įdomiausiu gidės pasakojimu, kai prieš akis gražūs Telšių vaizdai! Nutarėme išlipti.

Truputį paėję išvydome didingus 18 amžių menančius Telšių katedros mūrus. Užėję į vidų pamatėme daug meno ir bažnytinių vertybių. Pasigrožėję šiuo baroko architektūros šedevru ir pasimeldę pasukome apžiūrėti kitų miesto įžymybių.

Pagaliau lietutis vis tik suginė mus į autobusą ir nuvažiavome į Telšių rajone esantį „Žvėrinčių“ – privatų mini zoologijos sodą. Bevažiuojant lietus liovėsi, kuo labai apsidžiaugėme. „Žvėrinčiuje“ mus pasitiko būrys ožkų. Smalsios, protingos jos tuoj apspito mus reikalaudamos dėmesio ir maisto. O viena iš jų net keletą šimtų metrų lydėjo. Be abejo, skyrėme dėmesio ir joms, bet mums rūpėjo pamatyti kuo daugiau žvėrių.

Matėme apuokus, danielius, net lūšį, ramiai ir abejingai stebinčią mus. Šernų bei vilkų neteko išvysti, bet labai apsidžiaugėme pamatę juodąją mešką – Žemaitijos simbolį! Pagaliau palydėti tų pačių ožkelių su gera nuotaika sėdome į autobusą ir nurūkome Radviliškio link. Nuostabi kelionė baigėsi, bet dar ilgai ją prisiminsime ir lauksime naujų įspūdžių!

Sigitas Puodžiukas,

Radviliškio rajono neįgaliųjų draugijos narys