Senojo Radviliškio vaizdai sprogdina populiarumo bombas

Jonas MARCINKUS

Socialiniame tinkle „Facebook“ didelio populiarumo sulaukė įkurta grupė „Senasis Radviliškis ir rajonas“, kurioje visi kviečiami dalintis senomis nuotraukomis su jose užfiksuotomis rajono įžymybėmis ar kasdienybės akimirkomis.

Ši idėja taip patiko radviliškiečiams ir Radviliškio kraštui prijaučiantiems socialinio tinklo lankytojams, kad gerbėjų skaičius jau perkopė penkis tūkstančius žmonių ir nuolat auga. Ir tas populiarumas labai suprantamas, nes daugeliui įdomu pamatyti, kaip Radviliškis ar kitos rajono vietovės atrodė prieš 100 ir dar daugiau metų… Be to, socialiniame tinkle paviešintos nuotraukos tampa savotišku mūsų krašto istorijos metraščiu, prieinamu visiems, kam tai įdomu.

Apie puikią idėją „Radviliškio naujienos“ kalbasi su jos autoriumi Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų vyriausiuoju puskarininkiu Alvydu Tamošiūnu.

Kaip kilo mintis sukurti FB grupę „Senasis Radviliškis ir rajonas“?

Jau senokai tyrinėju šeimos genealogiją. Iš tėvo pusės visi protėviai yra kilę iš Radviliškio rajono Rokonių ir Džiugonių kaimų. Rokonių kaimas iš vis yra vienas seniausių kaimų rajone, paminėtas dar valakų reformos metu 1554 metais. O minėti proseneliai buvo viena seniausiai kaime gyvenančių šeimų: mano vienas iš prosenelių rokonietis Simonas Tamošiūnas krikštijo Šeduvos bažnyčioje savo sūnų Dominyką 1790 metų balandžio 13 dieną.

Tiriant šeimos medį natūraliai kaupėsi įvairi medžiaga: nuotraukos, dokumentai – tiek originalai, tiek kopijos. Pateko nemažai medžiagos su Radviliškiu ir rajonu. Be to studijuojant istoriją tyriau keletą ir su mūsų kraštais susijusių klausimų. Bendravau su kraštotyrininkais, muziejininkais, istorikais. Sutikau daug garbaus amžiaus kraštiečių, kurie turėjo savo šeimų istoriją, o kartu – ir mūsų krašto istoriją.

Galų gale supratau, kad bendruomenėje yra susikaupusi gyvoji Radviliškio praeities atmintis, kuri nebuvo niekur užfiksuota. Taip ir išėjau iš šeimos rato tyrimo lauko į daug platesnę tematiką – mūsų miesto ir rajono.

Kilo mintis panaudoti socialinio tinklo „Facebook“ platformoje sukurtą puslapį, į kurį dėčiau visas žmonių pasidalintas nuotraukas, dokumentus, daiktų nuotraukas su jų pačių lydinčiais komentarais, dalinčiausi jų prisiminimais, o kiti lankytojai tikslintų, papildytų. Mėginimas pasiteisino.

Patogumas yra tas, kad neegzistuoja geografinės ribos. Radviliškėnai yra pasklidę ne tik po Lietuvą, bet ir po visą pasaulį. Sulaukiu nuotraukų iš JAV, Kanados, Europos šalių, Lietuvos miestų. Nuotraukomis dalijasi ne tik vyresnioji emigrantų karta, bet ir jų vaikai ar anūkai.

Gal ir Jūs pats turite hobį kolekcionuoti senas nuotraukas?

Ne, nuotraukų nekolekcionuoju. Mano pagrindinis principas yra gauti nuotraukos kopiją. Žmonės labai brangina dažnai vienetines šeimos nuotraukas ir jas bijo prarasti. Todėl jau pradedant bendrauti sakau, kad originalų nereikia ir leiskite pasidaryti kopiją. Toks principas dažniausiai suveikia. Žmogus išsaugo šeimos relikviją ir platus ratas puslapio sekėjų pamato unikalius vaizdinius.

Ar tikėjotės, kad tokia grupė taps labai populiari?

Pačioje pradžioje tikrai nesitikėjau, kad kažkada bus 5 tūkstančiai puslapio sekėjų ir tas skaičius nuolatos augs. Net ir mintyse tokio tikslo nebuvo. Bet iš esmės pasiteisina pats principas – kuo daugiau sekėjų, tuo daugiau šansų, kad atsiras nematyta nuotrauka ar kas prisimins įdomų faktą.

Žinau, kad tarp sekėjų yra nemažai ir nieko bendro su Radviliškiu neturinčių asmenų. Jie tiesiog domisi šalies istorija, tradicijomis, kultūra.

Paėmę tokį nedidelio miestelio kaip Radviliškio istorinį vizualinį kontekstą galime įsivaizduoti, kas buvo ir kituose kraštuose, miesteliuose ar kaimuose.

Dalis puslapio sekėjų susieti per savo šeimos istoriją – pavyzdžiui, tėvas ar senelis tarpukaryje tarnavo Radviliškyje ir turi išsaugotas nuotraukas.

Ar daug asmeninio laiko tenka paaukoti šiai veiklai?

Tik nesakyk šeimai… Praktiškai daug laiko neužima. Dažniausiai vakare peržiūriu persiųstas nuotraukas, atsakau į laiškus. Puslapis turi savotišką inerciją ir dinamiką, jis jau ir pats veikia be didesnės priežiūros. Žmonės komentuoja, tikslina, diskutuoja. Smagu.

Ar šią Jūsų idėją palaiko šeima, draugai?

Taip, palaiko. Pirma puslapio medžiaga ir tapo šeimos ir draugų archyvai, jų pasakojimai ir prisiminimai. Be to žmona Eglė ir jos šeima kilusi iš Baisogalos pusės, todėl ir ši rajono dalis natūraliai pasidengė. Dažnai ir savo mamos Vitalijos prašau, kad susitikimų su pažįstamais ar giminėmis metu perklaustų, ar turi kas tiktų puslapiui.

Būna, kad nepažįstami parašo ir padėkoja už sukurtą puslapį, kurio pagalba gali sugrįžti į vaikystės vietas, atgaivina šiltus prisiminimus net ir būdami toli nuo gimtų kraštų.

Beje, puslapio pagalba buvo įvardinti nežinomi asmenys, buvo surasti seni giminės ir pažįstami. Puslapis tapo ir vieta, kurioje galima bandyti ieškoti atsakymų į senus neatsakytus klausymus. Visa tai kartu sudėjus palaiko idėją, įkvepia naujiems darbams ir mintims, suprantu, kad užpildžiau tuščią nišą.

Ar turite kažkokią gyventojų nuotrauką, kuri Jus labiausiai nustebino ar sujaudino?

Aš viliuosi, kad tokia nuotrauka dar laukia ateityje. Dar yra mieste baltų dėmių. Nesu matęs nė vienos nuotraukos su Radviliškio sinagogomis. Nesu net girdėjęs, kad jas kas turėtų.

Tikrai yra atsiųsta įvairių retų nuotraukų su ankstyvojo pokario motociklininkais, liuteronų maldos namais, nuotraukos, darytos iš lėktuvų ir t. t. Jei tarpukaryje savo krašte turėjome vieną kitą fotografą, pasirodo, kad pokaryje jau buvo nemažai fotografijos mėgėjų.

Dažnai pačią nuotrauką sunku prakalbinti. Todėl labai sujaudina jau minėta žmonių gyvoji atmintis. Radviliškyje kurį laiką gyveno partizanas ir partizanų fotografas, mokytojas Andrius Dručkus. Ačiū Dievui, kad pavyko pabendrauti su šviesios atminties Silva Surviliene, kurios šeimoje buvo sukauptas milžiniškas fotoarchyvas, dokumentai, jau nekalbant apie jos neišsenkančius prisiminimus.

Apie rajoną be galo daug žinojo ir turėjo įvairios informacijos neseniai mus palikęs ir Anapilin iškeliavęs Vidmantas Vingelis. Su Silva ir Vidmantu matydavausi nuolatos, kiek galima buvo, stengiausi išsaugoti jų prisiminimus. Su a. a. Andriumi bendraudavome daugiau telefonu, kelis sykius lankiausi pas jį Obeliuose. Jų akyse matydavau troškimą papasakoti savo išgyvenimus ir istorijas, visi džiaugėsi nugyventu turiningu gyvenimu būtent čia, Radviliškyje.

Naudodamasis proga noriu paraginti visus bendrauti su savo tėvais, seneliais, garbaus amžiaus kaimynais, klausti jų prisiminimų, užrašyti juos, jei yra senų nuotraukų, perklausti, kas jose užfiksuota, kada, kurioje vietoje, pieštuku užrašyti informaciją ant reverso pusės.

Labai džiaugiuosi, kad gyvenimas suvedė su miesto fotometraštininku Rimantu Petriku. Jis jau kokį pusę amžiaus fiksuoja gyvenimą mieste ir rajone. Kažkada ateityje jo nuotraukos neabejotinai taps istorinėmis vertybėmis ir bus vertinamos kaip ir kito mūsų kraštiečio fotomenininko ir kraštotyrininko Balio Buračo darbų palikimas.

Gal administruojant FB paskyrą yra nutikę kažkokių netikėtų kuriozų?

Galiu pasidalinti keliais įdomesniais faktais, vertais televizijos laidų ar filmų scenarijų, kuriuos pavyko sužinoti kaupiant informaciją apie Radviliškį, kai kurie man buvo naujiena.

Mūsų mieste gyvena 90-metis Aleksandras – paskutinis Šilėnų poligone 1940 metais gyvai matęs „Lituanica II“ lėktuvą, pasmerktą sunaikinimui.

Šeduvos gimnazijos direktoriumi 1945-48 metais buvo partizanas Pranas Švilpa (Barzdyla, Ąžuolas, Abstinentas), prisidengęs Stanevičiaus-Stonkaus pavarde, sušaudytas 1953 metais Maskvoje.

Radviliškio geležinkeliečiai padėjo pokario rezistencijai – perveždavo Lietuvos teritorijoje partizanus, pristabdydavo sutartoje vietoje krovininį traukinį, kad galėtų sulipti kam reikia ir sutartoje vietoje vėl sumažindami greitį – paleisdavo „pakeleivius“. Išduoti mašinistai buvo ištremti.

1982 metų vasario 16-ąją Radviliškio 2-ojoje vidurinėje mokykloje trys abiturientai prisisegė trispalves. Kilo didelis triukšmas – nukentėjo direktorė, daug mokytojų ir moksleivių.

Radviliškio senosiose kapinėse 1815 metais yra palaidotas Radviliškio klebonas, Žemaičių kanauninkas, kunigaikštis Dominykas Giedraitis, kilęs iš senos ir garsios kunigaikščių Giedraičių giminės. Įsivaizduojate, kaip skamba – Radviliškyje yra palaidotas kunigaikštis!

1936 metais Kaune esančiame Dariaus ir Girėno mauzoliejuje akmens darbus atliko akmentašys Pranas Skromanas iš Šeduvos.

1930 metais Radviliškio geležinkelio stoties sienoje buvo užmūrytas „lobis“ – dokumentai ir Vytauto medalionas. 1997 metais dokumentai rasti, medalionas nerastas. Yra pagrįsta prielaida, kad dar viename Radviliškio pastate, sienoje, tebėra panašus „lobis“ dvynys.

Statant kino teatrą „Kosmosą“, vėliau pervadintą į „Lituanicą“, po šioje vietoje nugriauta sodyba buvo rasta ginklų slėptuvė.

Radviliškio miesto teritorijoje buvo dar bent dvi kapinės. Vienos, pačios seniausios, buvo dabartinėje Kultūros centro vietoje. Kitos buvo miesto pakraštyje, netoli duonos kepyklos.

Nors Radviliškis nepasižymėjo gyventojų skaitlingumu, bet mieste buvo katalikų bažnyčia, sentikių cerkvė, evangelikų liuteronų bažnyčia ir dvi sinagogos.

Mieste stovėjo Gedimino pilies kopija.

Yra ir daugiau temų ir nenagrinėtos problematikos. Dauguma šių temų dar netyrinėtos archyvuose, o jei ir tyrinėtos, dažniausiai mėgėjiškai, nėra plačiai viešinamos, neišnaudojamas jų turizmo traukos potencialas.

Papasakokite trumpai apie save: kas esate, koks Jūsų pagrindinis darbas?

Esu Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų (toliau – KOP) vyriausiasis puskarininkis. Pagrindinė tarnybos vieta yra Kaune. Dažnai atvykstu į KOP vienetus Šiauliuose ir Radviliškyje. Mano tarnyba susijusi su KOP puskarininkių ir kareivių tarnyba, gerove, jų kvalifikacijos kėlimu ir tarnybos karjera. Dirbu su karių vertybių puoselėjimu bei tradicijų tęsimu. Bendrauju su kitų pajėgų kolegomis tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio.

Nuoširdžiai dėkoju visiems, kas jau prisidėjo savo nuotraukomis, atvėrė šeimos archyvus, skyrė laiko, kad išdrįso papasakoti ir paviešinti giminės praeitį, kuri dažnai kiekviena atskirai yra unikali ir be galo įdomi. Taip pat naudodamasis proga noriu pakviesti laikraščio skaitytojus Facebook‘o platformoje susirasti puslapį „Senasis Radviliškis ir rajonas“, dalintis jame savo turimomis nuotraukomis, dokumentais ir atsiminimais. Tokiu būdu išsaugosite ne tik savo šeimos istoriją, bet ir praturtinsite viso gimto krašto praeitį, kuria džiaugtis ir didžiuotis galės iš Radviliškio ir rajono kilę kraštiečiai, kartu leisite jaunimui suprasti, kodėl mūsų Radviliškis ir rajonas yra būtent tokie, kokie yra, kuo mūsų kraštas unikalus ir vertas pasididžiavimo.